Eilėraštis proza

I

Padės... Padės taip elegantiškai bekyšą iš po staltiesės įsivaizduojami spinduliai. Primins Kalėdų naivų laukimą, dienos įgaus svorį, o valandos pasirodys kaip nuo meilės atsiradęs galvos skausmas*.
Gatve praeis tūkstančiai tokių, kurios, atrodytų, pakeistų ją – savo noru užsidariusią pilyje ir pasmerkusią save sunkioms dienoms bei tamsai. (Neišmirė dar tie, kurie galėtų išvaduot ją, bet matau, kad reiks man dvasioje paaugti, įpilt į taurę to šnypščiančio, putojančio (gal taurės blizgesys jai pasakys ką nors) ir pabandyti sugrąžint užbūrusią save į džiaugsmingų, simbolinių lankų pradus.)
... o po to stebėti gatvę. – – – Ir lyginti save su nuotraukoje šypsančiu 8-mečiu, kuris nedingo niekur. Ir atpažįstu, kad vis dėlto tai aš.
Visgi kažkas pakito... – – –


II

Saugosiu rimtumą, nes žinau – kai jo daug prisikaups, ateis stiprus, nevaldomas, isteriškas, pašėlęs juokas. – – –

kai bus gana Tiesos
nušvis žara
užguls vėl dulkės tuos
kurie šalia bet jų nėra

(Tai kas, kad rimuojasi, – kas kartą naujas pavidalas sužiūra į akis.) Ir veidrodyje geriau savęs neatpažinti – tuomet junti, jog tame atvaizde nėra kančios.


III

Medžiai šį rudenį nori numesti lapus, – jie nekantrauja pasijaust lyg striptizo šokėjais.
O ar žiemos vaizdai bus vėl giliau negu balta kava? Kas sušildys Kalėdų naktį vyną šuliny? Ar užteks kam nors tą naktį vieno alibi? O kitą dieną ar pasitenkinsim vienu scenarijum?
Kartais atsakymų daugiau negu klausimų.
Šį teiginį išgirdusi linksma senutė norės patarti: „Eikite, vaikai, miegoti. Vėlumoje jau kaista galvos... “ – – –
Tiktai galbūt rytoj jaukios salės šviesa duos tai, ko nebuvo, iš praeities atėjusiems vaikams paglostys galvas (ir suprasim: buvome savotiški). Tiktai norėsis gyvenimą įamžinti žodžiu, vėl kurti, kurti, ieškoti kas nepamesta ir tęsti, tęsti pasakojimą apie kasdien išnyrančią amžinybę, ir linkėti linksmų šventų Kalėdų, taip pat ir neblaiviems...

2005-10-27

__________
* Paradoksas: nuo meilės galvos skaudėti dažniausiai negali.