- Jau daugelį metų jis stato šį namą. Net ne stato, o lipdo, nes pastatas seniai prarado ir turinį, ir formą. Čia jums ne koks “Alytaus tipo” namelis ir ne blokinis lagaminas, kuriuos velnias daugybę naktų tempė iš naujų mikrorajonų, bet vis užgiedodavo gaidžiai ir liuciferis išsigandęs pabėgdavo, gniauždamas tik nuplėštas jų rankenas. Jo namas panašesnis į bažnyčią, kurią ankstyvaisiais viduramžiais pastatė medinę, o vėliau kiekviena epocha prilipdydavo gabaliuką savo linijų ir formų. Galų gale viskas susiliejo, epochos susmulko iki krypčių, kryptys – iki automatiškai atsidarančių durų, ir visi meno ekspertai, atvykę čia lyg į Meką, raudavosi nuo galvos plaukus. Išrautų kuokštų skaičius, žinoma, buvo tiesiogiai proporcingas tam, kokį kelią teko sukarti ir kaip daug tas ekspertas nusimanė. Be abejo, tiesiogiai proporcinga ir rankų stiprumui, ir plaukui šaknų tvirtumui ir taip toliau, tačiau tada pasakojimas liks toks, kaip ir šitas namas – be idėjos.
Namas be savo idėjos. Na, dar ir be durų. Kelių langų stiklų. Be grindų antrame aukšte. Be antro aukšto…Bet baisiausia, kad be idėjos. Namas, tiksliau jis, kažkada ją pametė…
- Jei gimsti ir užaugi jaukime mažyčiame kaime, o tais laikais jau egzistuoja televizorius, tai, dievaži, prakeiki tą jaukumą, ypač kai tau penkiolika ir tavo pasaulėjauta paprasta kaip kiekvieno būsimo banalaus pinigų kaliko. Lyg to būtų maža, tu įsimyli bjauriausią rajono merginą, nes ji vienintelė vienmetė visame tavo kaime ir likimas bei biudžeto skylės lemia, kad jums kasdien tenka kartu nutapnoti po keletą kilometrų iki mokyklos. Jūs augat kulniuodami į ją, kulniuojat per mišką, vėjas pučia ir abu truputį linkstat ta pačia kryptimi. Ji, laibesnė, po truputį nusvyra ant tau ant peties ir toje pusėje, iš kurios šiaurė, būna truputį pašiurpusi. O kai tu kauki iš šleikštulio, jinai tau šnibžda: “kaip tu gražiai kauki”….
Tada pabėgat į miestą. Tik pabėgę suprantat, kad niekas jūsų ir neieškos, kad niekam jūs neįdomūs ir šiaip teturit vienas kitą. Būnat kartu, nors mieste ją nuo šiaurinio vėjo saugo kažkada velnio pamesti blokiniai lagaminai, o vandens ir kultūros fontanai šlifuoja bjaurųjį charakterį taip pastebimai, kad skirtumo neįžiūri tu vienintelis. Liekat kartu, nors einant tokiomis pat gatvėmis, kaip televizoriaus ekranuose, tave vilioja apgaulinga laisvė pasirinkti. Liekat. Galbūt dėl to, kad medžiai lenkiami tik kol jauni, o galbūt todėl, kad bendras verslas žada įsisiūbuoti taip sėkmingai, kad tarp gausių pagalbininkų nebeatskiriat, kur kurio “sekretorė” ar “asistentas”.
Kaip ten bebūtų, ateitį bandote piešti bendrą. “Statomės namą”, pasiūlo ji. “Statomės tokį, kokio dar niekas neturėjo, tikrą, didžiulį, ne apdūmijusią kaimo pirkią, o gražuolius rūmus, kurių visi ir bijotų, ir pavydėtų. Kad galėtume pagaliau ir apie vaikus pagalvoti. Šeima griūva, Konstantinai, reikia kažko…” Na, jei šeimos židinio saugotoja sako, kad liepsna gęsta, gal tikrai kokią monumentalią užuovėją pasistačius, pagalvoji. Ir prasideda…
- Žinot, sunkiausia statantis namą - nuspręsti, per kiek norite, kad jis būtų pastatytas…
- Taaaip! Moterims visada bėdos su laiku. Tai panašu į svarstymą, ar į pasimatymą vėluoti valandą, ar pusantros.
- Tai panašiau į vyro sugebėjimą užmigti operoje dar iki pirmo veiksmo pabaigos! Vienu žodžiu, mes norėjome daug ir greitai. Maždaug taip, kaip tuo metu uždirbdavom pinigus. Išsirinkom jaukią vietelę “5 minutės greitkeliu iki centro” ir suplojom pusę labdaros Afrikos vaikams siuntos už projektą garsiausiam miesto architektui. Dokumentai įprastu mums keliu tvarkėsi greitai, tačiau niekaip neradom firmos, kuri būtų apsiėmusi pastatyti namą per pusmetį.
- Taaaip! Juk reikėjo kuo greičiau dangstyti tą židinį nuo vėjo! Ech, tos moterys…Tu siūlai, nors metus sutikim palaukt – ir statytojų atsiras, ir dar gal sutaupysim ką nors – rinkos tendencijos akivaizdžiai rodo, kad sutaupysim…
- Laukim, taupykim! Kas jis per vyras! Jau ir Gruodžiai, ir Dvarionai pasistatę buvo, nors verslą daug vėliau už mus pradėjo…O mes vis kažko laukdavom. Kaip ir su ta sutartimi su lenkais - jis suokdavo, kad Pendereckis toks anoks, kad juo pasitikėt negalima, daug popierių visokių reikia sutvarkyti, o per tą laiką Kuprevičius tokį reikalą užsuko, kad dar iki šiandien vien dėl lenkų nebankrutuoja…
- Na, su Klova ji dar ir kaip greita buvo, ojoj…
- Su Klova buvo jau po visko…Tada jis jau gal šeštą kartą buvo persigalvojęs dėl langų skaičiaus ir stogo dangos! Vis tik kokia nors naujovė, tai ir jam būtinai reikia išbandyt. Užsičiauptų ir pagalvotų: mūsų, tpfu, jo name pusė langų plastikiniai, trečdalis – mediniai, o kas liko – plėvele apdengti. Ir visi skirtingų formų!
- Statomės. Žemės sklypas – brangiausias mieste. Pamatai – giliausi šaly. Mat rūsyje turi tilpti būsimo sūnaus įrašų studija, sporto klubas ir batų kolekcija! Beveik bankrutuoji. Ir pradedi dirbti šeštadieniais…Vargsti. Dėl šeimos židinio. Dėl miesto. Dėl draugų šeimų. Tiksliau, kad jos niekad didesnio nepasistatytų.
- Vargšelis. Jis mat vienas dirbo…
- Ne vienas, ji vis prisidėdavo. Naujais sijonais, vakarėliais ir idėjom. Na, pavyzdžiui, ir koks tu vyras, jei čiaupas vonioje bus ne auksinis? Visai bankrutuoji. Dirbi savaitėm be poilsio. Pradedi gerti. Dėl židinio, draugų ir miesto.
- Jei ne taurelė…Žiūrėk, kaip Dvarionai gyvena!
- Bankrotas. Skolinies – tualetas turi būti ir penktam aukšte…
- Nesąmonės kažkokios. Jau kaime reikalus reikėdavo į lauką bėgt tvarkyti…O jam staiga šauna, kad tualetų visam namui užteks trijų. Dieve mano, kaip ką nors į svečius pasikviest?
- Statybos sustoja. Gėrimas – ne. Tobulėji. Imi suprast gyvenimo ir butelio pilnatvę. Ir supranti staiga, kad niekur nenuėjęs. Kad saulė vakarais ir leidžias vakaruos. Kad tu – toks pats, koks kažkada gimei ir augai. Ir kad geriau mokyklon būtum pėdinęs vienas.
- Silpnavalis! Sustojo viskas. Ot bjaurybė. Kaip gėda buvo, kai kartą tris dienas namo negrįžo, ir sutikau paskui prie kiosko. Ką čia kalbu? Namo…Namų nebuvo, tik milžiniška kaukolė, be smegenų ir be svajonių. Puošta randais ir išmuštais dantim. Auksinę vonią kažkas išnešė. Kai pagalvoji, tai gerai, kad apdailos dar net nebuvom nusipirkę. Kaip man tenai gyvent? Gerai, kad pasitaikė geras, padorus žmogus. Net jį ištraukti bandė – pinigų paskolino…
- Klova! Apgavikas! Šunsnukis! Įklampina kaip į srutų duobę ten, prie miškelio. Apgauna ją, dar pinigų priskolina. Tai tenka dalį namo atiduoti…Ir verslas baigia žlugti. Gerai, kad dar susiprotėji akcijas parduoti. Susirenti iš vieno kampo kažką panašaus į butą ir gyveni ramiai sau, vienas, kartais ujamas, bet gelbsti skystis butely po lova…
Tada ateina vasara, numiršta tėvas ir išvažiuoji kuriam laikui į gimtinę. Už paskutinius pinigus pirktoj kelionėj matai, kaip tolsta velnio pamesti lagaminai, matai, į ką pavirto tavo a la namas…
- Tas Klova…Lyg žavus ir mielas, tačiau kažko jam trūko. Patogumo jausmo…Negailėjo man dėmesio, bet norų nesuprato.
- Gimtinėje paliūdi ir parymai. Iki mokyklos vienas sau nupėdini. O grįždamas susitinki Kuprevičių, draugą tokį. Vaikystėj mažas, kvailas ir šlykštus atrodė. Bet sutarėt gerai, iš jos, kai labai atsibosdavo ir paprašydavai, anas kaip nors pasišaipydavo. Ech, gera išeitis: ir širdžiai ramiau, ir rožių po to vogt nereikia…Kažkaip pasiūlo dirbt pas jį, turi mat patirties. Atsisakai. Butelio. Pasiūlymą priimi. Ir vėl grįžti į miestą, ir vėl prie savo namo…
- O jis koks pasirodė pasikeitęs. Vėl toks kaip kadaise. Atrodo, visą laiką jį mylėjau…
- Vėl dirbi ir savaičių neskaičiuoji. Iš gailesčio bandai priimt atgal ir ją. Tačiau jos norai auga greičiau nei Kinijos gyventojų skaičius. Dievaži, fantazijos netrūksta. Ir tiek naujovių atsirado per kelerius metus…Kai ką lipdai, kai kur nugriauni ir darai iš naujo. O ji kažkaip miela, taip kaip kadaise. Nors ir bjauriausia rajone, bet juk vienintelė… Tiktai tas namas. Jis lyg tavo. Lyg vaikas, kuriam ruošeis įrengti įrašų studiją. Tas namas – va, kur tavo vieta. Kaip televizoriuje, bet tuo pačiu, kaip kaime. Įvairialypis, nestandartinis, gražuolis. Neišbaigtas, tačiau turi dar laiko…Galiausiai supranti, kad būtent laiko ir neužteks dviem meilėms. Tiriančiai pasižiūri į žmoną ir…nesudvejoji pasirinkimu.