Trikampis

Prieangyje susidūriau su moters veido mėsa,
iš vidaus pavaldžia spirito istorijai: jutau trintį
pagiringo alsavimo ir šnekos, kai moteris kalbėjo
truputėlį mums, šiek tiek sau ir mažumėlę piniginei,
kurią atvertė kaip knygą ir iš kurios skaitė su

trūkčiojančiu, risnojančiu, šunišku įkvėpimu.
Jos kalbėjimas buvo pats sau daiktas, vienas iš tų,
kuriuos garbinu – ša – patyliukais. Kalbos vabalas
ropojo stabčiodamas lyg kertamas žiemos miego,
jam vadovavo dienos kardinolas juodu vilnos paltu,

juoda kojinės pavidalo kepuraite, geležiniais
segtukais juodo krepšio veido pusėje, insignijomis,
kurias mes verčiami vadinti žiogeliais. Paskui tik
žengėme į ritualinį meilės trikampį: aš – juodajam
jaunuoliui iš paskos, nepastebimai kaip šnipas.

Sustojo jis tiesiai priešais įstrigusį katės lavono
pūką su sunkia lapkričio sėkla, prilipusia prie
milžiniško paminklo, kuriuo buvo miestas kitoje
tuščios gatvės pusėje. Buvo dviese, o aš – trečias 
iš mylimųjų, geidžiąs lengvo mirties pūko skrydžio,
sėjos kaip kvėpavimo.