Pasivaikščiokim po pelkynus

Saulei susirinkus paskutinius
rausvo šilko šydus,
kviečiu tave šią naktį pasivaikščiot
po pelkynus.

Nusiauk batus –
žalčiai iš seno kailio išsinėrę,
rangysis aplink kojas,
ir vilios gilyn karūnas užsidėję--

mėnulį iš dangaus pavogsim tyliai,
slapta, kad žvaigždės nesupyktų,
nušviesim kelią –
kaip tyčia,
šiąnakt pelkės tokios painios...

tik gaila, kad mėnulis,
pasirodo, buvo jaunas ir per kvailas,
pasakė, kad kelio jis nežino--

tuomet priskinkim meldų saują,
suvykim virvę septinpynę –
tu prisirišk, kad nepaklystum,
mėnulį mesk atgal į dangų –
tegul auga.

Ak.

rūkas virvę mums išpynė,
        išdraskė po plačius pelkynus
(per tirštas buvo nuo pavydo)
             
                  ir tu negrįžtamai nuklydai…