Rugsėjis

Smilgos apsunkę nuo vėjo
Ir sunkias į žemę rugsėjis
Medinėm, sulaistytom kojom,
Galvą įrėmęs į debesį.
Prunkščia, kad net putoja
Lazdynuos kiauri upeliūkščiai.

Svyra ir limpa prie tiltų,
Prie mirkomų degančių plytų
Dvi ilgos suvystytos rankos
Kaip gluosnių nutįsusios skaros
Į žemę, į drėgmę jos teka
Prinokusiais molio grumstais.

Sušlapusiais šluotražiais maišant
Į pelkėtą senvagę – griovį
Vis beria – pašliūkšt – miško rasą;
Taurus, išlaikytas jos kvapas,
Kur muiluotas rugsėjis neliptų –
Jo per gurmaniškos ausys.