Rytas

Mano tėtis įbrido į upės vidurį. Upė srauni, tačiau tėtis stovi nekrusteldamas. Sunėręs rankas ant krūtinės, jis prisimerkęs žiūri iš kur ateina srovė. Jis mato vandeniu atplaukiančius pagalius, nutrūkusius žalių nendrių plaukus, netikusių stovyklautojų išmestą stiklinį butelį, atvirtusį kakleliu, tuščią, be jokios žinutės. Ir visa tai plaukia į jį, o po to atsiremia į jo pečius ir nuplaukia tolyn. Šį kartą jo neįveikė upė. O kai vieną dieną tai turės atsitikti, tėtis į upę nebebris. Ir jis tai žino. Mano tečiui greit penkiasdešimt. Jo kūnas to nežino, siela taip pat. Kasdien jis plaukia asfaltu pavirtusia upe, kurios srovė atneša slogų, pilką ir sunkų orą. Orą, prisisunkusį prakaito ir pykčio, pirmadieninio ar trečiadieninio nerimo, rytinio snaudulio, vakarinės įtampos – ir visa tai suplaukia važiuojant automobiliu atvertais langais. Tai suplaukia iš kitų automobilių langų, iš kavinių ir parduotuvių langų, iš pareinančių žmonių langų. O dabar egzistuoja tik vienas langas, iš kurio stiprėjančia jėga plūsta upė, iš kurio drebančiais krūmais ir šnabždančiomis pušimis į dieną įsirita vėjas.
Mano kojų pirštai kaitinasi saulės uždegtam smėly. Po nakties likusi vėsa nyksta sparčiai, tarytum garų plėmai, likę ant stalo pakėlus puodelį su karšta arbata. Jie susigeria į mane ir į mano tėvą, vis dar stovintį upėje. Jis užsimoja dešine ranka ir atsigula į linguojančią vandens lovą. Jo sunkus kūnas prarado masę, jo vakar dienos mintys nuplaukė netikusių turistų išmestam butelyje. Tėvo veidas panyra į vandenį ir dumblinam dugne jis mato jaunų savo kojų pėdsakus kalmpioje miško proskynoje, motociklo padangų režius minkštose samanose. Jis pakelia galv1 ir pro raudonas akis mato upę, pavrtusią riba tarp vakar ir šiandien, tarp artėjančio penkiasdešimtmečio ir tarp srovės nunešto septyniolikto gimtadienio, kai jo tėvas jam padovanojo baltą volgą su pasidabruotu elniu ant kapoto. Mano tėtis jau dvidešimt aštuonerius metus dirba vairuotoju.
Jis deda savo pėdas ant kranto, o tada kyla skardžiu ir jo blauzdos ir keliai aplimpa baltomis cukrinio smėlio granulėmis. Tėvas užkūrė laužą. Užsidegę pušų spygliai virto dūmų kamuoliais, o ugnis tapo perregima ir vos juntama nuo baltos saulės šviesos. Tėvas stovi atsirėmęs į aukštą pušį, kurios šaknys kabo virš skardžio. Į jo nugarą susmigo apkerpėję kamieno nelygumai, o jo kūnu nuo kojų pirštų iki paausio nepažįstamą kelią įveikinėją skruzdelės. Jis žvelgia į besiraitančius pilkus tirštus dūmus ir mato mano mamos niekad neturėtas garbanas. Dabar ji miega palapinėje ir jokiam sapne nesužinos, kad savo vyro akyse ji turi ilgas stambias garbanas. Mano tėvai susituokę gyvena dvidešimt penkerius metus.
Aš sedžiu palapinėje ir stebiu jo ryto vienatvę, kuri vis persimaino iš upės vandens į liepsnojančias šakas, iš medžio tylos į tarp dantų girgždantį smėlį. Aš žinau, kad man pakilus visa tai sugrius. Aš tarytum nutrauksiu audinio gabalą, ant kurio viskas buvo kruopščiai išpiešta. Ir tada tėtis man ims pasakoti, koks rūkas nusėda šiose pievose rudenį, taip atlauždamas dalį savo vienatvės ir man.