pilotas. Aš (ir du). miniatūra

... ir jis tingiai paklibino šturvalą.
išjungtas transponderis, mobilus ir variklis paliko tik nejaukią tylą ir aštrų, specifinį aviacinio žibalo tvaiką vienviečiame lėktuvėlyje, kuriame kartais skrisdavo du.
Skristi vienam buvo geras jausmas.
Visiškoje laisvėje pilotas mėgdavo nepagailėti kuro, įjungti forsažą, išgirsti, kaip sumurkia variklis ir jis, tarsi su raketa šauna į viršų, atlikdamas porą viražų ir “kobrą”.
Jis buvo profesionalas. Aukščiausiame “kobros” taške jo skardinis lėktuvėlis galėdavo kaboti valandų valandas, kol tik užtekdavo žibalo, maitinančio ne per garsiausiai urzgiančius variklius.
Jam patikdavo valandų valandas praleisti “gulint” ant nugaros, žiūrint į tuos porą centimetrų, likusių iki aukščio lubų, žinant, kad dar galima kilti truputį aukščiau, bet visgi susilaikant. Jis, ne kartą kirtęs tą ribą ir kritęs žemyn, žinojo, kas yra per daug.
Skristi vienam buvo šūdinas jausmas.
Kai esi vienas, nėra stiuardesės, kuri gali tau atnešti kavos. Nėra antrojo piloto, kuris, kritęs į narkomanijos liūną, kas vakarą svaiginasi beveik tobulais narkotikais.
Ir kartais jam būdavo baisu likti vienam su žvaigždėmis, nebyliai spindinčiomis pro stiklą. Kartais, skrendant virš oranžinių miesto šviesų visiškai vienam, jam atrodydavo, kad oranžinės lempos, tingiai šviečiantys vakarojančių žmonių butų langai, rudeninės šlapdribos merkiami tamsūs monolitai - tos pačios šaltos žvaigždės. Taip pat toli, taip pat svetima.
Ir jis trūktelėdavo šturvalą į save, kildamas virš debesų.
Jis nežinodavo, kad apsvaigęs antrasis pilotas, verždamas turniketą, ir įgudusiu judesiu besdamas adatą, mėgdavo pakelti žvilgsnį į pilką dangų, mirktelėti skrendančiam lėktuvėliui, ir kažką sušnabždėti.
Man rodos, jis sušnabždėdavo
“Tu niekad neskrisi visiškai vienas”.
Ir jis, vienas pilotuodamas savo skardinį lėktuvėlį, niekada neskrisdavo vienas.