Čempionė

Ufa stovėjo tiesi, primerkusi ruda šešėlių pudra apibarstytus vokus, oriai susuktu kuodu, patenkinta savimi.
- Ak, kokia ji dailutė, kokia gazelė, kokia antelė. – Tūpčiojo visos trys tetos.
Ufai  šiandien sueina keturiolika metų, todėl ji stovi tiesi, rudais šešėliais pasidabinusi akis, tamsius plaukus suėmusi į stangrų, kietą kuodą.
- Mažute, - drebančiu balsu padėjo teta nr. 1, -tu tokia gazelė, tokia antelė, būk mūsų šeimos čempionė, būk laiminga... – čia tetulytė sukūkčioja ir mergaitei įdavus geltoną dėžutę, įsikniaubia į nosinę.
Ufa paskubomis nurijo česnaku įtrintos duonos riekutę ir oro sklidina krūtine ištrimitavo sodrų “ačiū”.
Antroji teta į lėkštę padeda spurdantį,  jau kiek spėtą apkramtyti, šaltienos gabalą, paskubomis į staltiesę nusivalo pirštus, iš rankinuko ištraukia vazonėlyje pasodintą saulėgrąžą ir puola lūpomis gnaibyti Ufos veidą:
- Būk – ganib ganib cak cak – mūsų šeimos čempionė – buč buč cak cak – ir –cak cak – žydėk kaip ši gėlytė!
Ufa pabučiuoja antrąją tetą ir pastato savo gėlę ant komodos.
Trečioji tetutė sėdėjo sukryžiavusi rankas ir lingavo į šonus it berniukas – buvo labai smulkutė, mažutė tokia - autistas. Tetai nr. 1 ir tetutei nr. 2 pamojus ranka, tetytė nr. 3 atsistojo ir priėjusi prie tiesios, rudais šešėliais akis apsivedusios Ufos, tyliai sumurkė į ausį:
- Tu, kačiuke, jau čempionė.
Po minutėlės Ufa stovėjo išdidi ir tiesi ant mišrainėmis ir skrudintomis krabų lazdelėmis nukrauto stalo. O stovėjo tiesesnė nei įprastai, dar stipriau pasiryškinusi akis. Jos jauną, grakštų kūną dengė juodas, elastingas maudymosi kostiumėlis: giliai iškirptas nugaroje, su besišypsančia antilope ant pilvo.
- Kaip jai tinka! Kokia ji graži! – plojo delnais teta nr. 1.
- Ji – mūsų čempionė, gazelė, nomadė! –duso antroji.
- Tai taip. – Pritarė trečioji, skalaudama savo baltą, vynu aplietą palaidinę.
- Aš nardysiu kaip žuvis, aš skrosiu pasaulio baseinus, prieš mano jauno kūno jėgą drebės ne vienas, nuo mano judesio jėgos gūšis priešai ir konkurentai!

Nuo šios išdidžios Ufos pasakytos kalbos buvo praėję lygiai vieneri metai. Per tą laiką daug kas spėjo nutikti mergaitės – dabar jau neblogai Rytų Europoje žinomos plaukikės – gyvenime: tėvelis žuvo autoavarijoje, teta nr. 1 pametė galvą dėl ūkininko iš Vokietijos ir išvyko gyventi į jo tėvynę, tetulė nr. 2 paslydo ir susilaužiusi koją gulėjo ligoninėje. Tik teta nr. 3 zujo, virė sultinius savo suluošintai giminaitei nr. 2 ir laukdavo su kompotu ir kiviais iš treniruočių sugrįžtančios Ufos. Nelaimės merginą dar labiau sustiprino ir ištiesino: ji vaikščiojo dar grakštesnė, dar stipriau suėmusi kuodą. Tik akių nebedažė – neturėjo tam laiko, nes visas savo valandas praleisdavo pirmyn-atgal skrosdama baseino vandenis.

Šį rytą Ufa pabudo viename iš tų pigių, paprastų Baltarusijos motelių. Iš karto įšoko į savo brangų, prieš metus tetų padovanotą maudymosi kostiumėlį, iš kurio žvelgė visada jaukiai besišypsantis antilopės veidas. Ufa pasirąžė ir valydama dantis taip murmėjo:
- Jūs dar pamatysite... Jūs dar pamatysite. Aš – čempionė! Štai ir viskas!
Paskui sportininkė užrakino motelio duris ir išėjo į apšilimą: po kelių valandų turėjo prasidėti tarptautinės plaukikų varžybos.
Aplink baseiną būriavosi reporteriai, žurnalistai, viso pasaulio treneriai kumščiavo savo mokinius, kartodami, esą jie privalą šiandien tapti čempionais, esą jie patys geriausi.
Ufa,  kaip visada tiesi ir grakšti, kietai sučiaupusi lūpas, nepastebėta šoka žemyn nuo tramplyno.
Reporterių blykstės užsikerta, treneriai nustoja kumščiuoti savo mokinius, o žurnalistams iš rankų išsprūsta mikrofonai, kurie it pašėlusios pelės pasileidžia bėgioti. Visi sulaikę kvėpavimą laukė išnyrančios Ufos. Nesulaukė.
Tačiau išniro maloniai besišypsanti antilopės galva, kuri mįslingai mirktelėjusi šitaip tarė:
- Jūs čia varžykitės, bičiuliai, ir džiaukitės dėl Ufos, kurį šiuo metu šį tą smagesnio veikia, nei kartu jūsų visas laimingiausias gyvenimo akimirkas sudėjus.
Tai pasakiusi antilopės galva paniro į vandenį, prasmegdama anapus baseino dugno.

“... taigi, mūsų Ufa jau čempionė... ”- šiais žodžiais baigė laišką teta nr. 3.
Vieną laišką tetytė išsiuntė į Vokietiją, o kitą paliko ligoninės budinčiais, gražiai paprašiusi po pietų miego jį perduoti tetai nr. 2.