Pasaka apie konceptualų žvirblį

Sėdi žvirblis kamine ir žodžius ant suodžių snapu raižo. Kuria.
Ten niekas jo  nemato, niekas jo kūrybos nekritikuoja.
Kai žmonės pečių pakurs, kaminas parūks- suodžiai raides užjuodins ir jo kūryba dings. Ar negaila? Ne, - tokia yra šio žvirblio koncepcija .
Snapą sudilino, visą kamino vidų išraižė ir, neturėdamas ten, kamino viduje, daugiau ką veikti, išlindo, ant kamino viršaus atsitūpė. Nuobodžiavo.
-Ei, žvirbli, -sušuko jam katinas iš apačios. Ar jau prisiraižei?
-Iš kur žinai, kad raižiau?, - nustebo.
-Žmonės šneka, kad tupi kamine, ir, kad vieną dieną pulsi ir visas susikulsi, o, kad raižai, vien pasižiūrėjus į tavo buką snapą, ir taip aišku - prikibo katinas.
-Aš nei pulsiu, a nei susikulsiu, - pasipiktino žvirblis, bet neiškentė ir pasigyrė, - daug gražių žodžių ten įrėžiau, galėtum ir paskaityti!
-Netikiu, ne ne ne netikiu, - tu tik čiauškėti moki, o visa tavo rašliava greičiausiai grynų gryniausias čiauškalas!, - šaipėsi katinas.
-Jei netiki, lipk čia ir pats pamatysi, - pakvietė žvirblis.
Katino akys sublizgo - sliuogt į medį, šokt ant stogo, strykt ant tupinčio žvirblio..., žvirblis purpt, o katinas kaminan nugarmėjo. 
-Ar gražūs mano išraižyti žodžiai!? - sušuko žvirblis į kaminą.
Tyla.
-Ei, katine!
Tyla.
„Supus“, - konstatavo katino mirtį žvirblis, nusileidęs kaminu žemyn.
Ir tikrai katinas puvo puvo puvo puvo, kol vieną dieną žmonės į pečių prikrovė malkų ir pakūrė.
Supuvęs katinas pradėjo rūkti, juodinti žvirblio raižinius,
o pats žvirblis, šalia kamino tupėdamas, kūrė naują kūrybos koncepciją.