Šviesos plyšys neapykantos fone

Kiekvienas gyvename ne tik fizine prasme. Gyvybiškai mums yra būtina ne tik pavalgyti, nusiprausti. Mums būtina ne tik turėti gerą socialinę padėtį, ne tik sugebėti išmaitinti šeimą. Mums svarbu ir gyvybiškai būtina gyventi ir kitame, ne fiziniame, lygmenyje. Tas lygmuo – tai emocijos. Arba kitaip tariant – jausmai. Abejoju, ar žmogus galėtų išgyventi nieko nejausdamas. Ar tai išvis būtų gyvenimas? Tačiau kyla dar vienas klausimas: kodėl žmogus yra toks priklausomas nuo savo jausmų? Juk jo viduje vyraujant melancholiškiems jausmams, jis nebus laimingas ir būtent tuo momentu tikrai nenusišypsos kerinčia nuoširdumo šypsena... Deja, niekas dar nėra sugebėjęs tiksliai paaiškinti, kas yra emocijos... Kitaip ir būti negali – kiekvienas tą patį paaiškina skirtingai ir tik pagal savąjį suvokimą. Tačiau kas gi man yra emocijos? Atsakau, bet ne tikslingai – tai, be ko gyventi negalėčiau...
Emocinis žmogaus gyvenimas yra iš tiesų „šviesus“, kai jis jaučiasi pilnavertis. O žmogaus pilnavertiškumo jausmas labai siejasi su kitu žodžiu – meile. Kiekvieno žmogaus troškimas, ir visiškai nesvarbu ar jis tai pripažįsta ar ne, jaustis mylimam. Žmogus labai bijo likti neparipažintu, atstumtu... Bijo... Bet kodėl? Kodėl meilė ir jos troškimas žmogaus emociniam gyvenimui yra gyvybiškai būtini?.. Tačiau visgi labai įdomu, ką daugelis vadina „meile“. Juk meilė yra skirtingų apraiškų: ji gali būti artimam žmogui, širdies draugui, ar tiesiog draugei. Ir visgi dviejų skirtingų žmonių žmogus nemylės vienodai... Vėl kyla klausimas: tai kas gi toji meilė, jei vis kitam žmogui ji yra jaučiama ir suprantama visiškai kitaip? Yra daugybė aiškinimų, ką iš tiesų reiškia žodis „meilė“. Bet kai reikia paaiškinti, kas yra meilė būtent šiam, o ne kitam žmogui, bendrasis šios sąvokos aiškinimas visiškai pasikeičia...
Jei ne meilė, žmogus negalėtų gyventi šiame chaotiškame pasaulyje. Aplinkui tėra vien neapykanta ir žiaurumas. O kas gi toji neapykanta? Galbūt tai visiška meilės sąvokos priešingybė, tačiau nesugebant paaiškinti,  kas toji meilė, nesuprantama ir kas gi toji neapykanta... Tik viena yra tikrai aišku: neapykanta – tai griovimas, meilė – tai kūrimas. Neapykantos yra gausu šiame pasaulyje ir tik meilė padeda „užsimiršti“. Tik ji padeda pamiršti kiek daugybė „bjaurasties“ yra aplink mus, kuri tik ir ieško būdų, kaip mums emociškai pakenkti... Tai tarsi vaistas, gydantis ir sielą, ir kartu apvalantis aplinkinį pasaulį nuo tamsos. Kai jautiesi mylimas, kai kas nors tau rodo meilės išraiškas kaip švelnumas, supratingumas, iš tiesų pamiršti, jog gyvenimas yra žiaurus. Jautiesi saugus, nebijai, jog tave palies blogis. Tačiau kodėl ir kokiu būdu šie jausmai aplanko kiekvieno širdį? Nei meilės, nei neapykantos, nei baimės jausmai neatsiranda iš niekur... Visa tai turi turėti kokią nors priežastį...
Deja, visa tai ir yra didžiausia paslaptis, užslėpta mūsų pačių sielos gelmėse, jog net mes patys iki galo viso to nesuvokiame ir nesugebame paaiškinti... Nesugebame paaiškinti, kas vyksta net mūsų pačių sielos gelmėse...