beveik Europa

Mano rankos manęs neklauso
Aš vis iš natūros,
o jos savaip
terlioja rausvai
pirštų galai net virpa

Pykstu, dėbsau
Na iš kur ta gracija?
Arabų eržilas
dar ir baltas
sparnai? Iš kur sparnai?
Sliūkinu prie gyvulio slapčia
Capt už plunksnų,  pešu
Žirgas per petį žvairuoja
prunkščia, mainosi

Lipdau tiesą iš naujo
lyg ją pažinočiau
Molio daugiau ir
kaulų miltų ir...
va – veršis
ne, ne veršis – jautis
Ir dar koks,  ragai auksiniai
Kaip taip? Ir vėl?

Vaje, koks gražus