vyriški klystkeliai

žymiojoj sinjorinos aikštėje
nėra nė gramo balandžių
šalimais voliojasi Siksto koplyčios
ir bazilikomis žiovauja gidai
ten moterys nemėgsta tylėti
galbūt ir dėl to ten nelaksto balandžiai
bet ties užjūriu dega fontanai
ir to sinjorinai pakanka

šlakuotais akimirksniais slenka
šilti kaip aksomas šešėliai
ant raudonų laiptukų palipę jūreiviais
gurkšnoja į jūrą
į vakaro tylą

o jos

langines prasivėrusios puošiasi
netikros jos - vakaro gėlės
fazendose miega liokajai
ir akmenuotose gatvėse žydi praeiviai
ant kaštonų
mėtosi vasaros šypsenos
aistromis suvynioti vyriški klystkeliai
dar nespėję parskristi, paukščiai jau išskrenda

klausdami

kur ruduo
kur žiema
kur kaklaraištis