Pasaka – 32, 33, 34

32. Skridimas

Kai visi pabudo, tuoj nusprendė skristi iš raganų urvo. Nors Mantas ir lovliai žinojo, kad urve didžiųjų akmenų nebeliko, tačiau urvo tiesusis išėjimas tebebuvo paslaptingas, nes kam nors sutrukdžius jo ramybę, jis tarsi atsigaudavo ir pradėdavo kvėpuoti stipriu viesulu.
– Na, tai nėra ko nusiminti. Pučiant stipriam viesului, iš urvo skrisim kelis kartus greičiau... Bet nuo greičio juk nė vienas dar mirtinai nenukentėjo, tik reikia gerai įsikibti į šluotkotį. Svarbiausia, kad ištrūkę iš urvo būtume sveiki ir gyvi, – postringavo Mėlynukas.
Žaliui tie dalykai atrodė pavojingesni, nors kur tie pavojai iš tikrųjų slypi, jis taip pat negalėjo pasakyti.
– Kaip bus taip, vis tiek ilgai čia nesėdėsim. Aš jau apžergiau savo šluotą, dėl viso pikto prie šluotos prisitvirtinau dar storu virve ir varau pirmas, – nusprendė Juodis. – Jeigu man atsitiks kas nežinomo ir reikės jūsų pagalbos, aš jums švilptelėsiu du kartus, jeigu viskas baigsis gerai, tai papūsiu į švilpynę vieną ilgą signalą, o jei tylėsiu, vadinasi, nebegalėsiu nieko daryti...
– Skrisk ir telaimina tave dangus, – pasakė Mantas, – o mes būsime pasiruošę ir lauksime tavo ilgo ilgo signalo.
Juodis pasiėmė į dešinę ranką kibirkštį ir pakilo. Dar pamojavo kairiąja ranka ir vos bespėjo įsitverti savo šluotkočio, kai jį pagavo uraganinis vėjas ir pradėjo nešti iš urvo tokiu greičiu, kad atrodė nutrauks rankas ir vienintelę koją, nuplėš nuo pečių galvą. Gerai, kad buvo prisirišęs, nes kurį laiką Juodis buvo praradęs nuovoką ir jei būtų nukritęs nuo šluotos, kažin ar bebūtų kas jį suradęs. Kai atsikvošėjo, buvo išskridęs ne tik iš urvo, bet jau tolo ir nuo mėnulio, skrido nežinomomis ir nematytomis erdvėmis. Kai tik pajuto besąs gyvas, tuoj pat susirado švilpuką ir neabejodamas švilptelėjo du kartus. Dar pagalvojo: „Jeigu jie tuojau pat neatskris, nepavys ir nepadės man, tai gali manęs ir nebesurasti.. Tuoj mane pradės traukti kitos planetos ir arba aš žūsiu, arba jau būsiu kažin kur nuskridęs ir pasimetęs begalinėje kosmoso erdvėje... “
Žalis, Mantas ir Mėlynukas po geros valandos išgirdę Juodžio pavojaus signalą, suprato, kad jis yra gyvas ir jam reikia jų pagalbos.
– Vadinasi, Juodis išliko gyvas, tai ir mums nėra ko labai baimintis. Skriskime ir padėkime tam vargšeliui išsivaduoti iš nelaimių, – skubino Žalis.
Jie nedelsiant, kad mažiau neštų uraganinis vėjas, susimažino, sėdo ant greitosios šluotos, Mantas tvirtai prie jos prisirišo, dar tvirčiau įsikabino į šluotkotį, apžiūrėjo ar gerai pritvirtinti kiti daiktai ir tada pagalvojo: „Šluotele, nešk kuo greičiau mus iš šio urvo pas kažkur nuskridusį Juodį. “
Nuskridus pirmą trečdalį urvo mūsų keliauninkai dar šiaip taip laikėsi, bet po to urve prasidėjo tokia audra ir pūtė toks uraganinis vėjas, kad ir greitoji šluota nedaug ką begalėjo padėti. Mėtė juos visus į viršų ir trankė žemyn, daužė į šonus, kol kartą Manto galva atsimušė į didelę sienoje atsikišusią uolą, ir jis bemaž neteko sąmonės. Pamatę, kad nukritus Mantui nuo šluotos, jie visi tuoj pat bus užmušti, abu lovliai iššoko iš švarko kišenės ir kiek jėgų turėdami viena ranka įsikibo į šluotkotį, o kita į leisgyvį Mantą ir laikė, kad jis nenukristų. O uraganinis vėjas vis nesiliovė ir nors jie jau buvo netoli urvo angos, paskutinį kartą jų šluota tiek priartėjo prie uolos krašto, kad aštri uolos briauna vos nenuplėšė nuo šluotos abiejų lovlių. Bet jie, tai pastebėję, greitai pasuko šluotą kiton pusėn ir išsilenkė mirtino pavojaus. Tačiau be didelių nuostolių neapsiėjo. Už uolos krašto užkliuvo jų maišiukas su vienuolika raganų ir nors jis prie šluotos buvo gerai pritvirtintas, bet aštrioji uolos briauna jį tarsi peiliu nupjovė ir jis pro angą išskrido atitrūkęs nuo lovlių šluotos...
Išskridus jiems iš urvo ir pasibaigus audros siautėjimui, lovliai žvilgtelėjo vienas į antrą ir nusišypsojo. Jie matė, kad ir Mantas, nors akmens sienų gerokai apibrozdintas ir apdaužytas, tebebuvo gyvas ir netrukus turėjo atgauti sąmonę. Lovliai nesuvokė kur jie skrenda, tik matė, kad nuo mėnulio tolsta labai greitai. Tačiau kol Mantas tebebuvo leisgyvis, jie nieko negalėjo pakeisti. Maišiuko, kuriame buvo sudėtos raganos, niekur nebesimatė ir tai juos liūdino:
– Jeigu jas prarasim, visas mūsų vargas nueis perniek... – dūsavo Žalis.
– Kad jau ir praradom... Aš niekur jų nebematau... O kur jas tokioje erdvės begalybėje besurasi? – atsiliepė nuliūdęs Mėlynukas.

33. Juodis vėl kartu

Jie abu jau buvo pašokę Mantui ant peties ir savo mažomis rankomis masažavo jo smilkinius ir veidą, kalbino Mantą, kad laikas jau atsibusti, nes jiems reikia skubiai veikti. Laukia jų pagalbos Juodis, reikia pabandyti surasti dingusias raganas...
Kol Mantas atgavo sąmonę, jų šluota nuskriejo labai toli ir Žalis su Mėlynuku pastebėjo priekyje skrendantį nepažįstamą tašką, kuris gana greitai artėjo ir didėjo. Po kiek laiko jie suprato, kad ten kadaruoja ne kas kitas, o jų draugas Juodis. Netrukus abi šluotos – Manto ir Juodžio – susilygino ir Juodis iš pradžių sušukęs:
– Valio... Aš esu išgelbėtas, draugai nelaimėje nepaliko manęs... – įsikibo į Manto šluotą, o paskui ir persėdo ant jos.
Gi Juodžio šluota, tarsi būtų išprotėjusi, nebeklausė nė vieno jo paliepimo ir kai jis persėdo ant Manto šluotos ir jie pasuko kitur, jo šluota nesustodama nuskrido tolyn į kosmoso gilumas.
– Matyt būsiu praradęs savo šluotą. Gaila, buvo gera draugė ir daug kartų yra mane gelbėjusi iš nelaimių ir pavojų, – apgailestavo balsu Juodis.
Po to lovliai draugiškai apsikabino, kaip ir žaliojoje dėželėje, prisiglaudė vienas prie kito ir per jų skruostus nuriedėjo kelios džiaugsmo ašaros.
– Dabar, kai šluotelė įvykdė Manto užduotį, aš atsisėsiu ant jos ir paskelbsiu naują, – balsu galvojo Žalis.
– Teisingai, – pritarė Mėlynukas, – ir kuo greičiau, tuo geriau...
– Ar dar yra kitų bėdų, kaip jums pasisekė? – klausia Juodis.
– Ar nematai, nebėra prie šluotos maišiuko su raganomis... – rodė į šluotą Mėlynis.
– Negi paleidote tas kvaukes? Oi, oi, oi, vadinasi, mes grįšime visai nieko nepešę... Tai reikėjo ne mane gelbėti, o raganas gaudyti... – tarsi papykęs sušneko Juodis.
Tuo tarpu Žalis, atsisėdęs prieky Manto ant šluotos pagalvojo: „Šluotele visu greičiu skrisk ir surask mūsų mažąjį maišiuką su raganomis... “
Lovliai pajuto, kaip šluota, padariusi didelę kilpą, pasuko bemaž į priešingą pusę.
Dabar, kai buvo paskelbta ir sprendžiama paskutinė užduotis šluotai, visi trys lovliai vėl užsiėmė Mantu. Jiems neblogai sekėsi. Nors Mantui ant veido matėsi keletas plačių sudaužimo mėlynių, jis atgavo sąmonę ir pradėjo kalbėti bei domėtis, kur jie yra ir ką daro. Jam lovliai paaiškino, kaip jie baigė išskristi iš urvo, kaip aštri uolos briauna nuplėšė maišiuką su raganomis, kaip jie pasivijo Juodį ir dabar skrenda ieškoti pamestų raganų.
– Kaip tikslai ir protingai jūs sutvarkėte visus reikalus. Jūs esate nuostabiai sumanūs ir jumis galiu pasitikėti, kaip pats savimi... – pagyrė juos Mantas.
Ilgai skrido šluota ir lovliai su Mantu, jau prarado viltį kur nors surasti maišiuką... Jie jau gerokai priartėjo prie žemės ir mėnulis liko toli užpakalyje...
– Matyt mūsų šluotai surasti erdvėse tokį menką maišiuką per sunki užduotis ir ji, negalėdama jo surasti, pati be nurodymų grįžta į žemę... – pareiškė nusiminęs Žalis.
– Kaip gaila... Tiek vargome, o iki galo laimėti taip ir nepasisekė... Nors rodėsi viską padarėme ir jau net abejonių nebebuvo, kad laimėjome... – pratęsė mintį Juodis.
– Ne visada ir ne visur mum šypsosi laimė. Reikia mokėti ir pralaimėti, – atsiliepė Mėlynis.
Mantas nieko nebesakė, tik karčiai atsiduso ir visi suprato, kad ir jo nuotaika prasta.
Taip beskrendant Mantas pajuto, kad kažin kas lyg ir kepštelėjo jam per ranką, paskui dar kartą. Jis pasilenkė pažiūrėti ir nustebęs pamatė pamestąjį maišiuką, bet jis buvo atviras ir Mantas bijojo džiaugtis iš karto: „Tikriausiai, viskas išsibarstė ir jis tuščias... “ Bet vis dėlto paėmė jį į ranką ir apžiūrėjo. Visos raganos tebegulėjo, kaip suguldytos – maišiuko dugne. Paskui prisiminė, kad Žalis maišiuką buvo užbūręs su lazdele ir kad nė viena ragana iš jo negalėjo niekur dingti. Dabar Mantas kreipėsi į kišenėje besiilsinčius lovlius:
– Noriu jus pralinksminti, nes matau – esate nepaprastai nusiminę. Bet prieš tai man turėsite pasakyti, ko labiausiai jūs šiuo momentu trokštate.
– Aš, – sako Žalis, – noriu grįžti į raganų urvą ir pradėti jas gaudyti iš naujo... Gaila, nes žinau, kad jų tenai nebėra...
– Aš labiausiai nenoriu grįžti namo viską praradus... Juk viską jau turėjome savo rankose... – karčiai pratarė Mėlynukas.
– O aš, – tarė Juodis, – galvoju, kad mūsų greitoji šluota mūsų neapvils... Ir noriu, kad tikrai neapviltų, kad tos nelabosios raganos, dėl kurių mes vos nežuvome, vėl būtų pririštos prie mūsų šluotos...
– Teisingai galvoji, Juodi, – ji jau mūsų neapvylė, – ir Mantas visų akivaizdoje abiem rankom suėmęs pakėlė į viršų prarastąjį maišiuką.
Lovliai, negalėdami tuo patikėti, krapštė akis, mušinėjo sau per žandus. Tvirtai įsitikinę, kad nemiega ir nesapnuoja, vienu balsu sušuko:
– Valio, mes laimėjome, mes grįžtame namo laimingi ir turtingi...
Mantas papasakojo, kur surado maišiuką ir taip pat džiaugėsi su visais.

34. Sutikimas

O greitoji šluota, pavijusi į žemę skridusias raganas, jau visai priartėjo prie žemės.
Kai jie nusileido prie ežero, buvo šiltas pavakarys. Pirmiausia visi šoko maudytis. Gaivus ežero vanduo ne tik nuplovė dulkes, bet ir atgaivino, suteikė naujų jėgų.
Jiems besirengiant, kaip įprasta, prie ežero po dienos darbų beateiną maudytis senelis ir Pinčius. Senelis pirmas pastebėjo sugrįžusius ir tarė akis į žemę nudūrusiam Pinčiui:
– Nors šiandie ir daug darbavaisi, bet pakelk akis ir pasižvalgyk, kaip čia gražu...
– Jau tiek aš prisižiūrėjęs, kad viską mintinai žinau... Vis galvoju apie juos, ar nereikia skristi ir man, gal kokia nelaimė jiems atsitiko...
– Viskas yra kuo puikiausiai, niekur nereikia skristi ir tai aš savo akimis matau...
Dabar į paežerę pažvelgė ir Pinčius. Tai, ką išvydo, jį trenkė tarsi kūju per galvą ir jis šoko iš vietos tokiu šuoliu, kad su visais drabužiais nuskrido į pat ežero vidurį... Ir nors sparčiai yrėsi prie kranto, bet senelis jį aplenkė ir pirmas pasveikino sugrįžusiuosius.
Vakare įsižiebę lempą visi ilgai sėdėjo prie stalo ir vieni triukšmingai pasakojo visos kelionės nuotykius, o kiti komentavo bei klausėsi. Pinčius negalėjo nustygti vietoje ir vis kartojo:
– Jeigu tik aš būčiau buvęs, daug vargų būtume išvengę, jeigu tik aš būčiau buvęs...
– O kas man būtų padėjęs ūkyje?.. Lovliai mažiukai, Mantas dar vaikigalis... – nenusileido senelis. – O tu Pinčiau man buvai labai reikalingas ir mes tiek darbų nudirbome... Ne, ir kitą kartą, kai jie kur nors išsiruoš, tu liksi su manim ir mes kartu saugosime namus...
Galiausiai buvo prisiminta ir apie vienuolika raganų, kurias jie pargabeno iš mėnulio. Tą patį vakarą jas sudėliojo į atskirus stiklainius, padėjo į dugną paralono ir minkštų skudurėlių, atleido surišimus ir nunešę į rūsį paliko tamsoje.
– Seneli, – pasakė Mantas, – mum ten mėnulyje pagailo raganų ir jei mums pavyks su jomis susitarti, jei jos nebekenks žmonėms ir nebedarys nieko pikto, mes jas paleisime į laisvę ir tegu gyvena, kaip ir visi kiti...
– Geras jūsų sumanymas, – pagyrė senelis, – bet kažin ar raganos gali gyventi kaip visi kiti ir niekam nebedaryti pikto?

Pabaiga