Ieškokit mūsų gatvėje

Kai susipažinom, aš jau sirgau, bet dar atrodžiau kaip žmogus. Jis nieko manęs neklausė, nespoksojo į skara aprištą galvą ir į styrančius tris plaukus. Tapau jam „sava“, pati nepajutusi, nei kaip, nei kada. Slankiodavom po gatves lyg du fantomai:  Nacis ir Pabėgėlė iš Palestinos – taip jis vadino save ir mane.
- Mes rasim tau panacėją.
- Neabejoju.
- Tik tu kabinkis į gyvenimą, vabalėli. O. K?
- O kaip gi kitaip.
- Ir jei tie kavencki provincialai kabinsis vėl – sakyk. Nebesikabins.
- Gerai.
- Ir gerai, kad nežliumbi. Kad nesėdi namie. Žinai, tu drąsi.
- Žinau.
- Nu va. Tai tada eisiu. Reikalų turiu.
- Taip.
Atsisveikinti be įsipareigojimo ryt vėl susitikti – dieviškas jausmas.

                                        ***
Nacis atsisėdo prieš didžiulę Valančiaus statulą. Atsikimšo alaus butelį ir kreipėsi į marmurinę šmėklą: 
- Tai ko rymom?
- Jis saugo.
- Aha, automobilius. Rimtas darbas išėjus į pensiją sargu dirbti. Tik nepašalk prostatos čia bestovėdams. Juk negersi, ane? Vis dar blaivybė – brolybė? Tai užtat ir pastatė tave čia prie seminarijos, Rotušės ir alaus kabako. Bet tu gerk, kol niekas nemato.
Jis kilsteli rudastiklį butelį prie lūpų, išgeria iki pat putų, o mažytį šlakelį nulieja į šalia augančių gėlių lysvę – suprask, kad ilgiau žydėtų.
Taip mudu pirmą kartą aplankėm automobilių aikštelės sargą Valančių, kurį mesto valdžia tiesiog genialiai įkomponavo tarp Ryšių istorijos muziejaus ir Kunigų seminarijos.
- Jie lyg varžtus į subinę tas statulas miestui stato.
- Naci, ko tu dabar?
- Kam tą Maironį, tą Valančių lyg arklius nudrožia ir pastato nei šen, nei ten.
- Naci.
- Aš juos pačius tuoj nudrošiu ir sustatysiu aikštėj nuogom riebiom šiknom.
- Naci.
- Ką? Ką, Pabėgėlė iš Palestinos? Pažiūrėk į mudu – visi  vengia, spokso, apkalba. Tik manęs jie bijo, o tavęs...
- Aš ir nenoriu, kad manęs kas bijotų.
- Kai bijo, tada gerbia.
- Kokia čia pagarba iš baimės?
- Amžina.
Jis pakėlė mane laikydamas už alkūnės, kepštelėjo per smakrą, po to per panosę.
- Šluostom snarglius iš čia, kol sargas Motiejus dar ramus.
Atsistoti ir nueiti paliekant debesį protingų minčių kaboti ore – fantastiška būsena.

                                        ***
Kartą viena naivi mergiotė, taip ir besitaikanti atsigulti su Naciu vienan patalan, gudriai ir garsiai paklausė:
- O kodėl tu esi Nacis, o šita va – Pabėgėlė iš Palestinos?
Visi pradėjo garsiai juoktis, suprask – kokia smagi panelė, kokia pokštininkė. Tik Nacis sėdėjo ramus, ant kelių pasidėjęs laikraštį ir suleidęs pirštus į rūkytos žuvies likučius.
- Negudri tu, Rūta – Valdone iš Provincijos (taip Nacis pavadino naująją prisiplakėlę), bet kokią nors pasakėlę apie Nacio vardo kilmę, manau, įstengsi ir pati susigalvoti.
Rūta – Valdonė iš Provincijos nuleido auseles ir daugiau nieko nebeklausė.
Nacis nebuvo mūsų stabas, nei dievas, nei lyderis. Jis net nebuvo mūsų. Ir mes niekam nepriklausėm. Ir sąvoka „mes“ ten ir tada neegzistavo. Dažnai mes būdavome dviese...
Nacis aukštas, plačių pečių, kokių trisdešimties metų amžiaus vyras, plika galva, vilki tamsiais odiniais rūbais, švarką ir juosmenį dengia medaliai, ordinai, grandinės. Ant kiekvieno piršto – žiedas. Kerzų žvengesys girdisi iš tolo. Antakiai, lūpa – pažymėti auskarais.
Taip atrodė jis – Nacis. Piktas. Šaltas. Kalinys arba potencialus kandidatas juo netrukus tapti. Kauno ponių ir ponų naktinis košmaras... Naciui patiko taip manyti, įsivaizduoti, kaip smetoninių ponių perukuose apmiršta utėlės, nes pro šalį tuo metu eina jis...
Kaip atrodo pabėgėlė iš Palestinos?
Na jūs atrodote gudresni už Rūtą – Valdonę, taigi, kokią nors pasakėlę apie Pabėgėlę, jos kilmę, manau, be vargo susikursite patys.
O šiaip... Ieškokite mūsų gatvėje... Kartu arba atskirai, nes niekad nesitarėm kitą dieną vėl susitikti.

                                        ***

Sėdėjau ant Perkūno laiptų, kažko tikėdamasi. Pankai, gotai, trys blondinės... Ne, aš čia buvau tikrai ne dėl jų. Staiga išgirdau žingsnius – garsius, savus ir pažįstamus. Nacis giliai šnopuodamas kopė viršun.
- Sveika, Pabėgėlė iš Palestinos. Ką čia perim?
- Darbo liaudį. O tu nuo ko bėgi?
- Nuo gerbėju klubo. Žinai, keistos tos mergos, kai nori patikti.
- Sakai tai man?
- Pabėgėlė, o tu irgi taip mokėtum?
- Ta prasme?
- Šypsotis, kad net dantenos matytųsi, juoktis, kad garsas ateitų iš padų, vartyti akis, mosuoti rankomis lyg bandytum pakilti.
- Nežinau, nebandžiau.
- O ką jos ten pasidaro su savo veidais? Iš kur tie ryškūs apvadai aplink akis ir lūpas? Na, kad žmogus dėl žemo ūgio gali savęs nematyti veidrodyje, aš dar galiu suprasti, bet kas apakina jų motinas? Kaip galima tokias išleisti iš namų?
- Dėl meilės jos taip, - pasakiau nieko rimto nemanydama, bet Nacis to nepastebėjo.
- Zombiai, ne mergos.
- Nepatinka?
- Ne. O jos dar bučiuotis lenda.
- Kalbi lyg mažas.
- Tai, kad atsidūręs šalia tokių, į mergas nelabai panašių padarų, tikrai pasijunti kaip pirmokas.
- Iš „Requem“ išmokai?
- Ne. Gyvenimo mokykla.
Suprasti, kad Nacyje taip pat gyvena baimė – geras jausmas, nes tada drąsiau jaučiuosi pati.