Fon Eker

„Atminkite, kad laimė yra kelionės būdas, o ne jos tikslas”
-- Roy Goodman


Kiekvienas mūsų ieško laimės. Be to ieškojimo nebūtų tikslo gyventi. Mūsų laimė - kaip užsikimšusio dušo vanduo – tik keli šalti lašai. Jie kartais mus paliečia, sudirgina. Mes patiriame nemalonų, o kartu ir nuostabų jausmą. O norėtųsi panerti į šalto ežero gelmę ir visu kūnu susilieti su nuostabiu vandeniu, nejausti nei geismo, nei pavydo, nei neapykantos, nei baimės…
Tokia laimės paieška trunka ilgai. Amžinas kelias, patiriant viską, išgyvenant skirtingus jausmus skirtingose situacijose. Štai – laimė kažkur sužibėjo medžių tankynėj… ne… tai tik pelėda, ieškanti savo laimės. Ir žmonės – jie visi čia, buriasi į sąjungas ieškodami laimės. Tačiau anksčiau ar vėliau jų keliai išsiskiria. Vieni pasilieka miške, antri - toli už jūrų, treti - kosmose, ketvirti - užsisklendžia ir bando laimę surasti savyje. Nejaugi mumyse nėra nė lašo laimės, kurią galėtumėme išsunkti kaip ilgo ir sunkaus gyvenimo prakaito lašą?

- Pakuokimės, už poros valandų išvažiuosime, - sukomandavo tėvas Fon Ekeris. Jis du metus negalėjo iš galvos išmesti svajonių apie savo laimės paieškas. Apie senosios giminės likučius Prancūzijoje. Ar jie padės Fon Ekeriams?

Fon Ekerio žmona Žozefina Fon Eker taip pat neleido pailsėti galvai – galvojo, kaip pasitikti kelionę? Ar dažytis lūpas šviesiai rausva ar tamsia bordo spalva. Nors prie šviesių plaukų tiks šviesus lūpdažis. O nagų lakas?

Dukra Džordža išsirinko plačias mėlynas džinsines kelnes. Vistik ši kelionė jai primena kažkokį amerikietišką filmą. Reikia ir apsirengti atitinkamai. Ausinės vietoj, akys padažytos, kuprinėje keli diskai. Visokie rap’ai, hip-hop’ai, drum’n’base’ai.

Mažasis Kalava vis dar vartė naują spalvinimo knygelę. Sudėliojo pieštukus nuo šviesiausios iki tamsiausios spalvos. Saulę norisi nuspalvinti gelsvai, gėlę raudonai, debesėlį – mėlynai. Kas žino, gal dar prisireiks tamsesnių spalvų. Ruda tvora, juodos grotos. Blizgančios akys.

Senolė Fon Eker nublizgino savo vežimėlį. Tai vienintelis jos turtas – jame praleis paskutinius savo metus, jei daktarai nemelavo. Per savo gyvenimą ji buvo prisiklausiusi daug melo apie viską. Tuo pačiu ir apie laimę. Paskutinė galimybė. Niekas nežino, kas yra Anapus – tamsa ir nežinia, ar visai kitoks gyvenimas? Toliau nuo kapitalistų, biurokratų…

Treileris lėtai, sunkiai kratydamasis pajudėjo. Namai liko už nugaros. Niūrūs namai, prisisunkę tik gyventojų ir juos stačiusių statybininkų prakaitu. Už nugaros liko ir baltos kelio juostos. Jos viena po kitos bėgo nuo treilerio. Priešaky tik utopija…






“FON    EKER”


1. Kelionės pradžia

Treileris važiavo naktimi, o kelią rodančios šviesos prietemoje slėpė ypatingąją markę – “Fon Eker”. Velnio mašina buvo padaryta iš įvairių markių automobilių detalių, sujungtų į nepakartojamą kakofonišką “randevouz”.
Už vairo – rūstus ūsuotas veidas, kakta suraukta ne juokais, didelė nosis, laikanti pensnė. Tėvas Fon Ekeris, nusigyvenęs bajoras, už savęs susisodinęs visą šeimą, dabar įniršio pagautas važiavo ieškoti laimės, paskutinės geneologinės vilties – karališkųjų giminių Prancūzijos glūdumoje. Užnugaryje paskutinis taškas, žymintis lietuvybės likučius – Seiny.
- Va, išvažiavom iš tėvynės ir saulė nusileido. Guldyk vaikus, motin.
Motina Fon Eker paguldė sūnų, mažąjį princą Kalavą ir netgi tą panelę dukrelę Džordžą – numovė plačias kelnes, ant vinies pakabino šūdjuostę, “puff daddy” grandinę, nuplovė juodąjį paakių makiažą, užrišo akis ir ėmė skaityti pasaką mažajam. Labai tyliai. Į ausį, kad niekas negirdėtų.
“Fon Eker” treileris riedėjo Lenkijos tranzitinių sunkvežimių išvažinėtais “bėgiais”, o klastingas tėvas viss labiau niršo ir traiškė pakeliui pasitaikiusias pšėchų invalidkes. Čia pat paraitydavo ūsus ir sušukdavo: “Žyče, žyče, jest nobelum!”
- Oioioi, žiūrėk, Monika! Džordžai visai blogai, jau jinai alpsta, kraujais vemia! Oioi… - iš tamsos pasigirdo senolės Fon Eker balsas. Kiekvieną kartą, prasilenkiant su priešais važiuojančiais automobiliais, sužibėdavo jos pasidabruotas vežimėlio korpusas. Atsisuko tėvas Fon Ekeris, žiūri: Džordža snaudžia užrištomis akimis, su ausinėm – muzikos klausosi. Bakst, bakst motinai į alkūnę:
- Žozefina, pabusk, Džordža nualpo. Kraujais apsivėmė. Matyt, čia tas rėpas, hop hobas narkotikais užkrėtė!
Motina užlipo laiptais į miegamąjį. Pažiūrėjo – abu vaikai į ūsą pučia, sapnus galvodami. Apkamšė jaunąjį princą, nuėmė Džordžai ausines ir atrišo akis, kad prabudus nesiblaškytų. Grįžo ir sako tėvui:
- Viskas tvarkoj.
- Na, matyt, senolei susirodė… - nusiramino tėvas ir dar spustelėjo greičio pedalą.
Suprato senolė, kad prisidirbo ir ėmė sumaniai suktis iš padėties:
- Nu vo. Čia tas mažiukas sukčius, apgavikas man primelavo, kad Džordža kraujais vemia, tai ką, aš ir išsigandau, galvojau čia tokia nauja liga, gripas toks siaučia…
Senolės teisybė – lyg lopšinė nusiraminusiai motinai ir nesibaigianti kelio daina tėvui. Tol, kol karts nuo karto sužibėdavo smulkaus lenkiško miestelio šviesos, o nakties neramumai paskendo naujos dienos šviesoje.


2. Armonika

Išaušo naujas rytas, naujas gyvenimas, nauja kelionė. Dar vienas kilometras arčiau Prancūzijos. Tarnaitė paruošė karališkus pusryčius, sukvietė visus į valgomąjį, iš rūsio atnešė prancūziško vyno. Jis tirpo motinos burnoje, lyg ta prancūziška svajonė, ta vienintelė tėvo viltis. Tėvas žvilgtelėjo į radarus, visokius rodiklius ir suprato, kad kuras baigiasi. “Gerai, kad iš namų visko pasiėmiau. Nereikės zlotų leisti” – pagalvojo. Tarnaitė Malvina išsitraukė kanistrą ir vidiniu pripildymu pasotino benzo baką. Ji priklausė ištikimai Fon Ekeriams tarnų giminei, kurie tarnavo senjorams jau 500 metų.
Fon Ekerių galybė buvo neribota, kol nebuvo panaikinta baudžiava. Šlykštūs lituanistai pradėjo leisti visokius varpus, aušras, o Fon Ekerių leidžiami privatūs savaitraščiai moterims “Malpa” ir vyrams “Kšyštov” negalėjo su jais konkuruoti. O po vasario 16-osios buvo suduotas paskutinis smūgis. Atsidarė Konrado kavinė, ruletės… Taip ir prasigėrė, prasilošė tėvas. Fon Ekerių šeima nuslėpė vieną nemalonų įvykį: kai viskas buvo pragerta, reikėjo suktis iš padėties. Pardavė vyresniąją dukrą geriesiems Ispanams, kad barmene naktiniame klube dirbtų. Džordžai pasisekė. Kartais ji gauna laiškų iš savo sesers – ta vis dar meluoja, kad persikraustė į Norvegiją ir ten augina braškes. Iš tikrųjų ji augino nesantuokinį, atsitiktinį vaiką. Štai kaip plečiasi kadaise buvusių garsiųjų Fon Ekerių giminė.
- Va, matai? Čia koldūnai skanūs, - žmonai aiškino tėvas Fon Ekeris, pirštu parodydamas pakelėje stovinčią užkandinę. Tuo tarpu vaikai niekaip nerimo ir dūko tėvams užnugaryje. Mažasis princas treileriui kratantis bergždžiai bandė dėlioti dėlionę, kai staiga jie sustojo prie šviesoforo ir visos detalės pabiro ant žemės.
- Privažiavome miestą, - išdidžiai pareiškė tėvas.
- Valio! – pamalonindami tėvą sukliko vaikai.
Iki vakaro buvo pravažiuotas ne vienas miestas, miestelis. Visai sutemus, vakarui einant į naktį, treileris, lyg pasišokinėdamas, džiaugsmingai lėkė plačia gatve. Gatvės žibintų šviesa kraupiai pulsavo nuo senolės Fon Eker vežimėlio korpuso.
- O ta nenaudėlė man vakar liežuvį parodė, - prabilo senolė. – Monika, ar girdi?
- Nežinau. Džordža nevėmė (nors jai buvo truputį bloga), o mažasis irgi ramiai snaudė. Tau turbūt pasirodė, kažką prasimanei… - iš priekio aiškino motina Fon Eker.
- Tai dabar jūs mane šmeižiat! Apšmeižinėjat! Šmeižiat!… - vapėjo senolė, karts nuo karto apšviečiama gatvės žiburių.
Stojo tyla. Tėvas, galvodamas apie žemėlapį, tyliai vairavo, žmona užsnūdo. Beveik paryčiais treileris ramiai važiavo magistrale, viduje negarsiai postringavo senolė Fon Eker:
- Buvau aš prie Niagaros krioklių. Oi, daug ten žymių sportininkų galą gavo, šokinėdami nuo krioklio į upę. Juk ten ant dugno daug akmenų…
Bėgo valandos, atnešdamos rytą.
-…o dar tokia grupė “Armonika” su mumis važiavo. Bet nekultūringi visai. Užsilipo tas “Armonikos” vokalistas, koks ten jo vardas, ant akmens kažkur aukštai. Mojuoja rankomis, o kad rėkia… Ir gėdos visai neturi. Suprantu, galima tyliai pasidžiaugti, bet kam garsiai šūkauti ir juoktis? O gal kas atsimena to “Armonikos” vokalisto vardą?
Nesigirdėjo nei atsakymo, nei aido. Tik tylus treilerio ratų švokštimas ir variklio burzgesys.

Ėjau peronu, platforma, stebėjau traukinio vagonus. Žiūrėjau į vieno langus – vieni negrai susėdę! Žengiu toliau, žiūriu – vagono durys praviros. Jose stovi Žvirblytė. Sakau, gal pereiti į kitą vagoną norėjo? Ten vietų laisvų buvo, žmonės… kitokie. O jinai tik atkirto “Ne. Man čia gerai”. Ir išvažiavo traukinys. Išvažiavo Žvirblytė.
3. Karnavalas kelyje

Išaušo dar vienas rytas Lenkijoje. Dar keliais kilometrais arčiau Prancūzijos.
“Taip važiuojant galima ir toli nuvažiuot”, - samprotavo tėvas.
Ankstyvos saulės spinduliai įsispyso pro priekinį treilerio langą ir, atsispindėję nuo kabančio kompaktinio disko, apakino tėvą Fon Ekerį, ir tas, apgaulingai užliūliuotas, nepamatė stirnos ant kelio. Treilerio ratai energingai grūmuliojo jau bejausmį vargšo gyvūnėlio kūną.
“Stirna ne meška, Prancūzija – dar toli. Pirmyn”, - mintijo tėvas.
O Džordža sėdėjo  treilerio tualete ir dainavo:
“And the gas leaks, and the oil spills, and sex sells everything, and sex kills…”. Nuspaudė pedalą, šūdai pabiro ant asfalto. Užsidarė skylė, Džordžos kelnių grandinę prispaudė. Ji supanikavo, išjungė ausinukus ir vos-ne-vos nusiėmė grandinę. Atsidarė liukas – koks giedras dangus! Džordža iš spintelės išsitraukė šampano butelį, sukvietė šeimą į terasą. Atėjo garbūs svečiai, ponai iš Vakarų Europos: Fidelis Kastro, Mao Dzendzeminis, Joni Mitchell ir netgi pats Eminem’as. Vyko tikras braziliškas karnavalas.
Štai kaip linksma Lenkijos keliais lakstyti! Čia miškai aplinkui, grybų daug. Pavargo Džordža klausytis orkestro, užsidėjo ausines ir miškan nuėjo. Vaikštinėjo, kankorėžius spardė, dreves krapštinėjo. Viena drevė pasirodė itin keista – voverytė negalėjo galvos savo iš jos ištraukti, kojytėmis maskatavo, uodegėlę purtė. Atėjo į pokylį miškinis, galvojo, kas čia miško ramybę trikdo. Pavaišino Fon Ekeriai miškinį ne sula, o vynu. Davė pakramtyti ne riešutų, o sūrio. Paragavo miškinis ne stirnienos, o keptos kiaulienos.
Vakare nors ir įsižiebė lauko žibintai, ant marmuro plytelių žaidė fontanų vandens šešėliai, bet buvo šalta, ir visi suėjo į didelę pokylių salę. Prasidėjo masiniai baliniai šokiai. Visai nebališkai atrodė šokiai Fon Ekerių senelio portreto (jame buvo matyti balti marškiniai, kyšantys iš po Fon Ekerio švarko, o tai reiškė, jog jisai buvo dvarininkas) fone, didžėjaujant Džordžai. Visą vakarą skambėjo rėpai, hop-hobai ir visokie metalai, aliuminiai bei geležys - svečiai norėjo apsivemti kraujais.
- Motin, miegi? – paklausė tėvas, išjungęs radiją. Tyloje girdėjosi tylus “bumčikas” iš Džordžos ausinių.
- Žozefina? – paklausė tėvas.
Visi užmigo. Nemiegojo tik treileris, Lenkijos keliai ir senolė Fon Eker.
- Stirną partrenkėt, besarmačiai… Net nesustojote. O tu, Monika? Kur tu buvai? Reikėjo liepti stabdyti mašiną! Aha, aha. Vo, čia tas mažas špirnogalis jus užverbavo. Šaiką surinko, paliepė, kad mane nervuotumėte, terorizuotumėte ir, kad tyčia man bloga darytumėt. O po to patys dar apšmeižinėjat…
Užsnūdo.
- …ša! Kas čia krebžda? Klausykit, tšššššš… Ale kažkas tai krebžda! Oi, zylutė lange įstrigo! Vargšė zylė. Jai irgi bloga, nepaleidžia jos niekas, neišklauso. Tik aš. O štai prie sovietų visus išklausydavo. Visus piketininkus. Žurnalistai klausinėjo, domėjosi…


4. Ežero imperija

Kitą rytą Žozefina sugalvojo išsimaudyti ežere. Nuoga. Įlipo į blizgantį vandenį, pasitaškė, patūpinėjo. Šalta buvo. Vis tik įsidrąsino ir panėrė. Iš to šalčio ir didelio išgąsčio net atsimerkė. Priešais, kažkur ežero gelmėje švytėjo aukštos kolonos, platūs papūstžandžiai kupolai su nedidelėmis paauksuotomis riestomis nosimis. Aplinkui plaukiojo spalvotos žuvytės, grakščios medūzos. Meškeriotojai net nenutuokė, kas slepiasi po jų kabliais. Tai buvo didžiulis povandeninis miestas, statytas kažkieno auksinių rankų ar pelekų.
- Silvija! – pasigirdo balsas. Žozefina, sulaikiusi kvėpavimą, pakėlė akis. Tolumoje dreifavo graži mergelė, kokių ji senai nematė (Džordža buvo negraži). Mergelė grakščiai bangavo rankomis ir kojomis (karts nuo karto parodydama savo pyzdą – aut. past.).
- Silvija, - pakartojo vandenų gražuolė, - plauk su manimi. Tavęs laukia mūsų geroji ir gražioji valdovė Chazamandra. Nebijok, kabinkis man už pečių ir aš tave tempsiu, jei pati plaukti nemoki.
Kaip vikriai vandenynų mergelė nėrė gilyn! Jos oda buvo kažkokia slidi, Žozefinos rankos slydo, ji sunkiai laikėsi. Neužilgo jos įplaukė po vienu iš kupolų. Atsivėrė pasakiškas vaizdas: meška medų kopinėja, vilkas dantis rakinėjasi, aukso skrynia pravira…
- Slyva… - pasigirdo šnibždesys. Tai buvo valdovė. Ji sėdėjo aukštame soste ir, laimei, jos kūnas buvo pridengtas šilkais.
- Aš Žozefina, - drąsiai pataisė Žozefina.
- Gerai. Slyva, aš tave kviečiau. Ilgai kviečiau. Ilgai skambėjo mano daina šio ežero gelmėse. Juk tu… Fon Eker?
- Taip…
- Valdovė. Aš pažinojau tavo senelę. Ji buvo labai į tave panaši. Tokia pat padauža – iš ryto su savo papais žaidė, vakare užpakalį krapštė. Aš ją auginau kaip savo dukrą. Aš pakeičiau jos likimą. Likimas ją atplukdė pas mane kraitelėje. Tačiau aš neleidau jai nuskęsti, “ибо” (kaip sakydavo Ostapas Benderis ir Biblija) Fon Ekerių geras vardas negalėjo žlugti ir man labai daug reiškė. Ir iki šiol reiškia. Dar seniau tavo prosenelis padarė man didelę paslaugą – paleido iš tinklo. Žinoma, aš likau išprievartauta. Na, aš prieš tai buvau nardytoja ir mane netyčia sugavo. Po to, kai mane išprievartavo ir paleido, aš nėriau į ežerą, troškau apsivalyti, vėl suskaistėti. Daug laiko aš praleidau po vandeniu, net prigėriau ir pradėjau skęsti. Kai beveik netekau sąmonės, Dievas parodė savo malonę. Aš atsimerkiau – ir galėjau laisvai kvėpuoti po vandeniu. Tada suradau šitą miestą. Iš pradžių viskas atrodė kaip keista vizija, miražas. O po to man pranešė, kad šis miestas, ir šie rūmai, - Chazamandra ištiesė rankas į šonus, - buvo pastatyti man, mano sugrįžimui. Kodėl – nežinau. Man tik vėliau buvo daug papasakota. Labai seniai, dar prieš žmonių egzistavimą, vandenynų karalius Chazad Dūras valdė šią kadaise buvusią didžiulę imperiją. Jam Dievai pasakė vieną pranašystę – “Kiekvieną žygdarbį atskleidžia pranašystė. Tačiau neatsiradus didvyriui, nebus ir žygdarbio.”. Tuomet imperijoje nežinomas žmogus apsireiškiąs didvyris Aizekas, galėsiantis apsaugoti imperiją nuo žūties. Kokios – tada dar niekas nežinojo, net pranašai nesugebėjo pasakyti tiesos, ar bent jau melo. Chazad Dūras didvyriu patikėjo ir šoko pagal jo dūdelę. Vyko didelis pokylis, grojo orkestras. Mušamieji – karpiai. Styginiai – karosai. Dirigentas – krabas. O vieninteliu pučiamuoju instrumentu, dūdele, grojo pats Aizekas. Tai ir prigrojo. Karalius Chazad Dūras, bešokdamas pagal Aizeko dūdelę, buvo žiauriai nužudytas savo paties tarnų:  kilo maištas, riaušės, sukilo provincijos ir pradėjo karą. O Aizekas kažkur prapuolė. Taigi imperijoje įsigalėjo anarchija. Tačiau viltis miršta paskutinė – buvo išgirsta kita pranašystė. Ji bylojo: “Vieną dieną iš neaiškios šeimos, gimusi po neaiškiu žvaigždynu, imperijoje pasirodys toji išgelbėtoja. Jai paklus dauguma, ją pramins Chazamandra. Ir kadaise buvusi galinga imperija bus atkurta, ir bus atkurtas kadaise sugriautas miestas – Mal’Adūras.”. Ir iš tiesų, aš ligšiol nežinau, kas buvo mano tėvai. Aš, kaip ir tavo senelė, buvau palikta kraitelėje, tik neįmesta į upę, o padėta po durimis. Mane išauginę žmonės nepažinojo mano tėvų…
Žozefina pabudo, kratoma tėvo Fon Ekerio:
- Ar girdi? Pabusk! Tu vis miegi ir miegi… Mes su medžiotojais jau sugrįžome. Trofėjus palikau savo jurtoje, gal nori pasižiūrėti? 
Žozefina tingėjo keltis. Bet lauke girdėjosi garsūs šauksmai. Skambėjo moliniai varpeliai, pakabinti virš jurtų durų – žmonės lakstė pirmyn atgal, kaip karo su actekais metu. Žozefina lėtai pakilo nuo kailių krūvos, pasitaisė kaulų karolius, išvaikė muses, susėdusias aplink pieno ąsotį. Lauke pasigirdo būgnai. Kažkas, grasiai daužydamas lazda per oda aptrauktą būgną, šaukė:

Lai skamba po kaimą laiminga daina,
Mes parnešėm grobį – tai stirna jauna.
Medžiotojai stiprūs, akyli ir vikrūs
Neparnešė šiandien pabodusių vikšrų.

Kaip drąsiai pirmasis pašoko Adilas,
Sūnus jis žyniuonės, senosios Kamilos.
Su juo ir Baturas užgainiojo stirnas,
Taiklusis Dželadas padūrė jas pirmas.

Laiminga jo ietis, dar tėvo drožta!
Ji smigo kaip strėlė, taikliai paleista.
Pasveikinkim vyrus, pašokim greta,
Šįvakar mūs laukia gardžiausia puota!

Pabuskite seniai, užkurkit laužus,
Lai moterys darbščios paruošia indus!
Susėskim į ratą, kartu su vaikais,
Pavargėlius mus jie pralinksmins juokais…

Vakarop buvo užkurtas laužas, aplink jį susėdo visas kaimas. Žozefina su vyru Fon Ekeriu, mažasis Princas Kalava kažkur šalia senosios Kamilos. Džordžą pykino, ji pasiliko jurtoje ir klausėsi muzikos. Papūtė vėjas, užgeso žvakės. Tėvas Fon Ekeris pasimetė – jau trečia naktis už Lietuvos sienos, o jie vis dar Lenkijoje. Jam pačiam visa ši kelionė priminė mitą apie Sizifo akmenį. Mitas apie “Fon Eker” treilerį. Tik kažkokia legenda, nepagrįsta faktais. Kaip sakoma, “faktas – kaip blynas”. Tačiau netrukus prabilo dar vienas mitas:
- Oi… Monika… Kokia tu panaši į mano mamą. Ji buvo truputėlį padūkusi, bet rengėsi gražiai, tvarkingai. Gaila, bet ji buvo našlė, ją tėvai paliko ant upės krašto. Po potvynio ją augino vandenys. Aš ilgiuosi savo mamos. Gal ir tu manęs kada nors ilgėsies. Aš norėčiau pasidalinti prisiminimais apie mano mamą, tavo senelę. Kai gimiau aš, ji buvo nebe pirmos jaunystės. Gimė ji 1876 metais, Senuosiuose Trakuose. Ar bent jau ten ją atplukdė vandenys. Po to ją kažkas surado – tai buvo kažkokie Lenkai. Jie nusivežė kūdikį į Lenkiją ir ruošėsi auginti. Tačiau tos šeimos tėvas prasilošė kaip ir tavo vyras, ir jie nebegalėjo išlaikyti mažylės. Nuleido ją į Lenkijos upę. Po to ją surado vandenų mergelė, kažkokia amfibija. Ji ir nusinešė ją į ežero bedugnę. Ten mergaitė ir užaugo, studijavo prestižiniame Mal’Adūro universitete. Deja, aukštųjų mokslų ji taip ir nebaigė. Vėliau dirbo dainuotoja vandenų valdovės Chazamandros rūmuose. Sulaukusi 42-jų pagimdė mane (tėvo savo neatsimenu). Mama nenorėjo, kad aš augčiau ežere. Ji norėjo, kad aš pažinčiau platųjį pasaulį – bjauresnį, bet įdomesnį už Mal’Adūro sienas. Taigi… mane norėjo palikti po nežinomų žmonių durimis. Bet mama manęs pasigailėjo ir stojo ginti, todėl mes abi buvome ištremtos iš Mal’Adūro. Taip nusprendė aukščiausioji taryba, o Chazamandra nesugebėjo padėti. O gal ir nenorėjo. Mama mane augino žvejų namelyje. Pasakojo daugybę istorijų iš savo gyvenimo, dainavo kadaise Chazamandros rūmuose skambėjusias dainas…
Žozefina snaudė. Tėvas vairavo. Vaikai miegojo. Kas buvo keisčiausia iš visų tos dienos įvykių – Džordža gulė į lovą be ausinių. Naktis buvo ilga. Velniškai ilga. Penktadienis, 13-oji. Prabudo velniai su visomis raganomis. Ant Lenkijos kalvų taip pat sulipo visi požeminiai demonai, buvo užkurti laužai. Raganos piktais monais būrė ugnimi, kvietė patį šėtoną. Raguotasis išgirdo jų šaukimą. Atėjo tas ilgai lauktas penktadienis (kaip kas savaitę yra laukiamas penktadienis Žaltvykslėje). Senolė Fon Eker visą naktį smarkiai muistėsi savo vežimėlyje, kartojo “po velnių!” ir “Šventa Marija”.


5. Paklydimas miške

- Kodėl sustojome? – nubudusi pašoko Žozefina.
- Viskas. Pasiklydome. Niekaip neišvažiuoju iš Lenkijos. Visi keliai persipynė, sudarydami nėščios vorės paveikslą, - tarė tėvas ir pasikrapštė ūsus, - trumpam sustosime. Noriu pailsėti. Žadink vaikus, pasiimk puodus, miegmaišius, palapinę – eisime piknikauti, turistauti.
Fon Ekeriai su visais daiktais laukė pakelėje prie miško, kol tėvas įvarinėjo treilerį į garažą. Įvykdęs šią užduotį, į rankas čiupo kreivą lazdą (kuri buvo panašesnė į šakelę) ir su visa šeima žengė miškan.
- Tėveli, o kodėl mes keliaujame į mišką? – prabilo mažasis Kalava.
- Pabandysime išeiti į kitą miško pusę, ten turėtų būti kelias, - tarė tėvas ir, iš rankinės išsitraukęs žemėlapį, trumpam nutilo. Visi kiti irgi tylėjo ir ėjo paskui tėvą.
Saulė krypo vakarop, medžiai rūsčiai tylėjo, tik mažytės šakelės traškėjo po kojomis. Tankus buvo šis miškas, tarp medžių dažnai įstrigdavo kieno nors turistinė kuprinė. Pats tėvas Fon Ekeris ėjo drąsiai, karts nuo karto pasitaisydamas nuo peties smunkančią rankinę. Kažkur praskriejo voverė. Kažkur nukrito kankorėžis. Staiga tėvas sustojo ir įsiklausė. Džordža suprato jo rankų gestą ir išjungė ausines. Priešais augo paprastas medis, šalia stovėjo ir indas, pilnas sulos. Trūko tik vamzdelio.
- Matyt, kažkas labai skubėjo, - samprotavo tėvas, - supanikavęs greitai griebė vamzdelį, tačiau, nespėjęs pasiimti stiklainio, pabėgo į miško glūdumą. Man tai pradeda nebepatikti.
- Ne vien tau. Ir senolei mūsų sunku – vežimėlio ratai stringa, kankorėžių visur pilna, - tarė Žozefina.
- Nieko, nieko. Kaip sakoma, per aspsera a piderastra ad stratum. Nėra ko bijoti. Blogiausia dar priešaky.
Ir iš tiesų – blogiausia buvo priešaky. Fon Ekerius apsupo vilkai. Tik velniai, bastūnai ir druidai žinojo, iš kur jie atsirado. Vilkai, iškišę iltis, pradėjo garsiai urgzti ir sėlinti artyn. Jų iš glūdumos atsliūkino dar daugiau. “Kuo tolyn, tuo daugyn” – galvojo Džordža. Už jų pasirodė kažkokios figūros, panašios į žmones. Miško tankmės prietemoje sunku buvo įžiūrėti jų veidus. Vienas iškėlė paskutiniuose saulės spinduliuose sublizgėjusį pjautuvą ir šūktelėjo:
- Ehėhėj! Kas jūs tokie, prisistatykite! Negerai, kai miškais vaikšto keistuoliai, negerai, jei jus užpultų miško gyventojai, jei jūs ir nekeltumėte jokio pavojaus, jei jūs būtumėte tik paprasti keliautojai, jei. Ehėj…
Fon Ekeriai nieko neatsakė, tiesiog stovėjo ir baimingai šnairavo į vilkų iltis. Nepažįstamieji vis artinosi, braudamiesi pro vilkų “minią”. Iš tiesų, tai buvo tikri žmonės, veidai jų apžėlę, kai kur randuoti. Kiekvienas jų turėjo po pjautuvą.
- Tai kas tokie esate? O gal… jūs iš svetur? Ar jūs suprantate ką aš sakau?
Fon Ekeriai vis dar stovėjo nuščiuvę. Jie girdėjo žmonių balsus ir juos kuo puikiausiai suprato. Tačiau šeima nepastebėjo, kad kuris jų būtų nors kartą prasižiojęs. Pagaliau tėvas įsidrąsino ir, savo paties ir savo šeimos nuostabai, pats prabilo nepajudinęs lūpų:
- Mes esame Fon Ekerių šeima. Mes pasiklydome. Prašau mūsų neskriausti – mes iš žymios Bajorų giminės, nevalia pulti mūsų garbaus vardo!
Žozefina buvo priblokšta tokių skambių ir išdidžių vyro žodžių. Paslaptingi žmonės tyliai persimetė žvilgsniais, kai kurie šnibždėjosi.
- Gerai, - po nedidelės pauzės prabilo tas pats labiausiai apžėlęs vyras, - jūs neatrodote pavojingi. Ir kadangi jau esate mūsų svečiai, negražu būtų mums patiems neprisistatyti. Aš – Mitlandilas, penktojo rato pareigūnas. Su manimi – mano draugai. Jie – trečiojo ir antrojo ratų pareigūnai. Almtilas, Alridis, Ferikas, Grensmonas, Jonkinsas, Merkinsas, Obsidijus, Paldo, Taramoku, Vidunijus ir Kšištofas. 
Fon Ekeriai vėlei nuščiuvo. Senolė privažiavo arčiau ir įgnybė Žozefinai į šoną:
- Monika, sakyk ką nors! – sušnibždėjo.
- Ką?
- Kol tas tavo durnius vyras ką sugalvos, galėtum išsakyti ilgiausią tiradą.
- Malonu susipažinti, - garsiai tarė Žozefina, - Aš esu Žozefina Fon Eker. Štai mano vyras Fon Ekeris, štai vaikai, mažasis Kalava ir Džordža. Ir mūsų senolė Fon Eker. Kaip teigė mano vyras – mes pasiklydome. Jis gerai teigė. Galbūt mes galėtume iš jūsų sulaukti pagalbos?
- Nors tai neįeina į mūsų pareigas…, - Mitlandilas galvodamas pirštais krapštė pjautuvo dantukus, - padėsime. Galėsite pernakvoti mūsų stovykloje. Tačiau jūs turite pažadėti, jog rytoj iš ryto paliksite šį mišką. Čia gali būti pavojinga, o mes už jus neatsakome, - dėstė Mitlandilas.
- Aš ir mano šeima duodame tą nelemtą žodį. Mes daugiau nieko nereikalaujame – tik saugios nakvynės ir išėjimo į kitą miško pusę… nors… dabar nebežinau, į kurią pusę mums reikia. Et…, - suglumo tėvas Fon Ekeris.
- Ką gi, to užteks. Metas keliauti, kitaip stovykloje mūsų pasiges.
Almtilas, Alridis, Ferikas, Grensmonas, Jonkinsas, Merkinsas, Obsidijus, Paldo, Taramoku, Vidunijus ir Kšištofas, vedami Mitlandilo ir sekami vilkų žengė į vakarus. Saulė jau beveik nusileido. Fon Ekeriai truputėlį padelsė, bet po to nusekė paskui kažkiek pažintus nepažįstamuosius.
- Mes linkime tik gero, - jiems einant prašneko Jonkinsas, - Mes esame šio miško sergėtojai, visos gyvosios gamtos globotojai. Jūs irgi žmonės, jūs esate motinos gamtos dalis, jos vaikai, ir mes jus taip pat gerbiame, ir jums padėsime. Tik daug iš mūsų nesitikėkite.
- Atleiskit, - tęsė Alridis, - tačiau pastaruoju metu mišką ištiko įvairios bėdos ir mes privalome jam padėti. Negalime jums skirti daug laiko, tik leisime pernakvoti ir kitą rytą išvesime iš čia.
Beeidami mišku jie dar ilgai šnekučiavosi. Mitlandilas pasakojo apie šios dienos darbus ir apie darbus, laukiančius jų rytoj. Nepažįstamieji buvo malonūs ir pagarbūs. Kšištofas buvo itin paslaugus, visą laiką ėjo šalia senolės Fon Eker – iš kelio traukė kankorėžius, o kai prireikdavo, pastumdavo įstrigusį vežimėlį. Stojo tyla, niekas nieko nebepasakojo. Tik staiga Vidunijus užtraukė dainą:
Žygiuojame, žygiuojam pamažu,
Už mūsų nugarų – būrys vilkų.
Svečiai mūsų nauji, gamtos vaikai –
Graži šeima vardu Fon Ekeriai!

Saulelė nusileido už kalvų,
Miške gūdžiam jau daros nesaugu!
Vidurnaktį iš urvo lenda lapės,
Nemiega ir pelėdos šviesiaakės.

Čia naktį būna ir velnių piktų,
Ir demonai pabėga iš urvų!
Karaliauja čia seni miškiniai,
Jų mintys piktos, veidai – lediniai.

Turistai čia paliko butelių,
Primėtė čia ir šiukšlių visokių.
Atkurti norim miško dvasią mes,
Nes ji raudoja, skausmo neiškęs.

Taip Vidunijui bedainuojant, keliautojai pasiekė nedidelę stovyklavietę. Tai buvo kelios palapinės, išskleistos nedidelio šlaito papėdėje, miško proskynoje. Šiek tiek toliau buvo užkurtas laužas, šalia sėdėjo keli žmonės ir kažką pasakojo. Jie pastebėjo grįžtančius draugus, po to jų žvilgsniai nukrypo į nepažįstamuosius – Fon Ekerius.
- Štai čia ir yra mūsų stovyklavietė, - tarė Mitlandilas. - Kukli, bet jums vietos atsiras. Tačiau dar ne metas miegoti. Kviečiu jus su mumis pavakarieniauti – valgysime kopūstų sriubą, morkų troškinį, o desertui – šviežios miško uogos.
Fon Ekeriai buvo draugiškai priimti prie laužo. “Girininkai” turėjo daug klausimų, tokių kaip “kas tokie būsite?” ir “kur traukiate?”. Po gardžios kiaulienos Fon Ekerių dvare, daržovės nepamalonino nei liežuvio, nei skrandžio.
- Kšištofai, paruošk palapinę svečiams, - paliepė Mitlandilas ir pasisuko į Fon Ekerius. - Jūs miegosite šalia mano palapinės, prie nedidelio akmens. Jis užstos nemalonų rudeninį vėją ir jums nebus šalta.
Kšištofas darė viską, ką jam paliepdavo Mitlandilas ir kiti “girininkai”. Jau jiems keliaujant į stovyklavietę, Fon Ekeriai pastebėjo, kad Kšištofas kitoks – nuskriaustas Dievo. Jo mintys buvo skaidrios kaip mažamečio vaiko. Jo akys, rodos, troško pažinti pasaulį, žvelgė susidomėjusios ir buvo sužavėtos viskuo, ką regi. Kaip kūdikio. Nekaltas žvilgsnis. Gal dėl to jis taip tiko į “girininkus”. Gyvūnai neįžvelgė jo akyse nei džiaugsmo, nei liūdesio, nei agresijos. Jo žvilgsnis buvo neutralus, tolerantiškas viskam, trokštantis tik pažinti viską ir viskuo pasigerėti. Gyvūnai tai jautė ir niekada Kšištofui neparodė savo agresijos. Priešingai – jie jį mylėjo, juo rūpinosi, su juo žaidė.
(Vaizdelis – Fon Ekeriai sugulę palapinėje snaudžia. Šiaip ne taip į ją sulenda ir senolė Fon Eker, su visu vežimėliu.)
- Vo, atsimenu, kaip aš su savo dieduku į Sibirą važiavau. Sakiau jam – “durniau tu, kur tu iki Sibiro su mūsų senu trantalu zapu nuvažiuosi!”. Bet ne, jis neklausė manęs. Taip ir įklimpome balose, tarp sniego ir purvo. O dar taip pustė. Gerai, kad surado mus žmonės Sibiriakai. Kaip sako, “Sibiras Sibiru, o Lietuvoje Sibiro nėra”. Taigi, jie mus ištempė iš balos, nuvežė į savo trobelę. Ten mes gėrėme arbatą ir nakvojome. Bet naktį tik girdžiu – “bum BUM, BUM BUM bum, BAM”, - senolė nuleido balsą ir ėmė kraupiai šnibždėti, - “Bildukas senas prabudo… Sibiro dvasia… Į kojas šaltą orą pūsti pradėjo, po lova trankėsi, kad net pilvą skaudėjo… O po to pamačiau dvi dideles žalias akis. Nuščiuvau. Galvojau, kad jau mirsiu. Galvojau, kad vyras jau miręs, kraujo klane miega… Pražiojo burną pikta pabaisa iš pragaro ir baisiai suriko: “Miaaaaaaaaaaaaaaaaaaauu…”!!!
Visi Fon Ekeriai, išpilti šalto prakaito, pašoko nuo lovų. Dar buvo tik trečia valanda ryto. Staiga kažkas sustojo priešais palapinę ir patraukė įėjimo link. Senolės akių vyzdžiai išsiplėtė, ji drebančiu balsu suvapėjo:
- Viskas. Manęs atėjo pasiimti. Išaušo mano rytas, atėjo mano likimo valanda. Atskrido mano laimės paukštė, mano protėvių dvasia, mano sukūdusi giltinė…
- Laba diena. Ar galiu kai ko paklausti? – paklausė į palapinę įėjęs Kšištofas. Senolė lėtai iškvėpė karštą, baimės smarvės pritvinkusį orą.
- Ko? – nervingu balsu sušuko užsimiegojusi Žozefina.
- Ar norite keltis?
- Ne, miegosime iki ryto.
- Tai gerai. Aš eisiu, gerai? Tai gerai, - džiaugsmingai ištarė Kšištofas ir išėjo.
Senolė po truputį atgavo kvapą, jos akių vyzdžiai lėtai susitraukė, ir ji užsnūdo.


6. Motina gamta

Kaip šlykščiai nesinorėjo, o tuo pačiu ir kuo greičiau norėjosi prabusti. Lauke lijo. Palapinė buvo kiaurai permirkusi. Fon Ekerių kojos pavirto ledais, kojinės nemaloniai sušlapo. Oras buvo šlykštus – lauke tvanku, švokštė vėjas. Nesigirdėjo nė dvasios, tik lietus. Lietus. Jis nuplovė viską – ir miegą, ir rytą, ir paukščio šūdą nuo palapinės, ir… “girininkus”. Tatai pirmoji pastebėjo Džordža (iš ryto labai norėjo nusišikti (per daug morkų troškinio suvalgė)). Fon Ekeriai pasimetė: ką dabar daryti? Ar jie sugrįš? Ar tai buvo tik miražas? Iš kur ta palapinė? Kas čia ant žolės gražiai privėmė?
Nei “girininkų”, nei vilkų neliko nė pėdsako. Kaip žemėn prasmego, gražiai užsikasę, ir gražiai užauginę žolę. Fon Ekeriai apsirengė šilčiau ir išlindo iš palapinės. Nutarė apsidairyti. Neužilgo jie pastebėjo išbalusį Kšištofą, parimusį prie didelio akmens. Jo apatinė lūpa virpėjo, šlapi plaukai prilipo prie kaktos. Štai dabar jo žvilgsnis buvo liūdnas, baikštus.
- Kšištofai? Kas tau nutiko? Kur visi? – pasilenkusi paklausė Žozefina.
- N-nežinau… aš n-nežin-nau… A-aš n-noriu n-namo! – bliovė Kšištofas, susigėdęs ir išraudęs nuo ašarų, kurios ant skruostų maišėsi su lietaus lašais.
- Neverk, gi viskas gerai… O kur tavo draugai? Mitlandilas? Vidunijus? Paldo?
- N-nežinau! – isteriškai rėkė Kšištofas, - N-neįmanoma p-pakeisti žmogaus p-prigimties! N-n-negalime r-rasti t-to, k-ko mums reik-k-kia mat-t-t-terialiame p-p-pavid-dale!
- Apie ką tu? – nustebo tėvas Fon Ekeris.
- N-negalima žaisti s-su ug-gnimi! N-negalima m-m-anip-puliuot-ti g-gamta. M-mes negalime k-keisti aplinkos! M-mes t-t-turime p-prisid-derinti p-p-p-p… p-prie g-gamtos! M-mes t-t-turim-me p-p-p-p-p-p-prisid-derinti p-prie g-gam…
Po tokios aferos tėvą Fon Ekerį visai netikėtai ištiko infarktas. Jis griuvo keliais į purvą, sugriebęs dešinį šoną (iš to staigumo pamiršo, kur širdis). Žozefina sustingo iš išgąsčio. Kšištofas garsiai apsižliumbė ir pradėjo kosėti krauju.
- Mama? Kas tėveliui? Kas Kšištofui? – isteriškai rėkė Džordža, nusviedusi ausines per penkis kontinentus.
Žozefina tyliai kūkčiojo, apglėbusi vyro kaklą. Vaikai stovėjo pasimetę.


7. Kelionės pabaiga

Treileris pajudėjo šlapiu keliu. Džordža snaudė, mažasis Kalava žiūrėjo televizorių. Žozefina stipriai maigė vairą, stipriai mynė pedalą.
- Mama? Kur mes važiuojame? – pasiteiravo mažasis Kalava.
- Važiuojame ten, kur viskas kitaip. Kur mes būsime laisvi nuo visko. Nuo savo pačių proto.
- Mama, aš tavęs nesuprantu!
- Nereikia nieko suprasti, sūnau. Uždaryk intelektą. Neskaičiuok. Nespėliok. Negalvok. Paleisk nuo pavadėlio fantaziją.
- Aš vis tiek tavęs nesuprantu!
- Nusiramink. Atpalaiduok savo kūną. Įsivaizduok. Improvizuok. Nesigėdyk…
Viso to pokalbio klausėsi senolė. Ji nugyveno 85 metus. Per tokį laiko tarpą ji spėjo ir galvoti logiškai, ir fantazuoti. Ji pavargo. Ji matė, kokie visi buvo sunerimę. Sužaloti. Net Džordža miegodama atrodė klaikiai. Pavargusi. Nusmukusiom kelnėm. Štai ji nuo kelnių nusikabina grandinę ir apsiriša ja savo kaklą. Ji lėtai įtempia žvangančias grandis. Jos veidas po truputį rausta, akys plečiasi. Gyslomis teka dukart daugiau kraujo nei įprastai. Džordžos veidas pabąla. Ji dūsta. Velniškai svaigsta galva – geriau už bet kokius svaigalus.
Treileris įvažiavo į ežerą. Pakilo nedidelės, mirtį nešančios bangelės. Vandens ratilai.
- Fon Ekeriai, - tyliai sušnibždėjo Chazamandra, - Mal’Adūras jus šiltai priims. Aš jus priimsiu dar šilčiau. Mieloji Slyva, tu man padainuosi? Kaip kadaise dainavo tavo senelė…
Džordžos sunkios rankos paleido grandinę, iš burnos pakilo paskutinė balta puta. Mažajam Kalavai vanduo ėmė graužti pramerktas akis. Žozefina šiaip ne taip atidarė treilerio dureles ir išplaukė. Visai nuoga. Ji irgi grakščiai bangavo rankomis ir kojomis, parodydama viską, kuo ją apdovanojo motina gamta. Mažasis Kalava kaip tik tuo metu užsimerkė. Ir nebegalėjo atsimerkti. Užmigo sapnuodamas.


Viskas, kas vyksta, kažkuo primena lytinį aktą saugantis. Pajuda treileris, vis greičiau ir greičiau įsibėgėdamas. Ir kai jau nulekia kažkiek kelio – staiga sustoja. Prarandama gyvybė. Gyvybė, kuri galėjo būti pradėta iš naujo. Kaip ir rūstiesiems Dievams nerūpi kelių tūkstančių, milijonų ar milijardų žmonių gyvybės. “Mes ją sukuriame, mes turime teisę ir ją nužudyti”. Nereikėjo Fon Ekeriams važiuoti ieškoti laimės ar pražūties. Laimė yra čia pat, kažkur šalia. Tereikia kitaip jos ieškoti. Fantazuoti. Ir ji pati apsigyvens tavo sukurtame pasaulyje.