Į kamuoliuką susiriesti,
Miegoti dantimis į sieną
Ir savo rankos nebetiesti,
Kad vėl paliesčiau veidą mielą
Žmogaus, kuris daugiau nei brolis,
Mažiau nei angelas, bet vyras,
Užtat ir kartais milijonas
Žvaigždžių dulkelėmis pažyra...
Nelieka nieko, net kai reikia
Dar kartą tyliai apkabinti,
Belieka nusisukt į sieną
Ir nieko nebeprisiminti.