Pasisveikinkim kojomis, arba Usonifuro idėja

Kojomis vaikščiojame žeme, tiltu. Rankomis dirbame įvairius darbelius. Bet rankomis mes ir sveikinamės. O kodėl ne kojomis?

Akimis matome, ausimis klausomės. Kodėl ne kojos?

Liežuviu ragaujame maistą. Dantimis jį sukramtome. Tai kodėl ne kojomis?

Su rankomis sveikintis lengviau. Akys sugeba žvelgti į tolį, ausys surenka garsus iš visų pusių. Ragauti maistą liežuviu, jį kramtyti dantimis, sako, higieniškiau. O kojos yra įbestos į žemę. Jos, taip pat sako, skirtos vaikščioti, šokti, be to, atlieka patį juodžiausią darbą – laiko kūną.

Bet mačiau, - pratarė Usonifuras, - kaip ožiai sveikinasi užpakalinėmis kojomis. Taip padaryti žmogus juk irgi sugebėtų. Sustoja nugara į nugarą, šokteli aukštyn ir – plekšt padais. Taip ypač patogu, kai rankos užimtos. Labai didelių pastangų nereikia. Plekšt, ir pasisveikinai. Linksma, įdomu, o įpratus, - ir patogu.

Galima viena, galima ir dviem kojomis. Pabandom?