Vienu pirštu

“Prašome, paruoškite talonėlius”, - žadina mane, snaudžiantį mieguistoje ir karštokoje autobuso kėdėje, kontrolierės balsas. Keleiviai be bilietų, tie, kurie bijo mokėti milžinišką dešimties litų baudą, refleksyviai, net nemąstydami, prikimba prie purvinų grindų. Tikisi, nepastebės. Nelaboji moteriškė prasibrauna per gulinčių piliečių avilį ir, kalendama krūminiais dantimis, nedviprasmiškai pradeda mojuoti, man prieš veidą, dideliu ir buku daikčiuku. Skalpeliu. Ne, ne juo. Išverčiu vyzdžius, geriau įsižiūriu. Vieną kartą pažiūrėję “Matricą”, jūs nesuklysite: tai šaukštas, kurį mintimis lankstė berniukas, kai Neo lūkuriavo rūkorės Orakulės namuose. “Prašau, parodyti asmens identifikaciją rodančius dokumentus: pasą, gimimo liudijimą ar vairuotojo pažymėjimą”, – vienu atokvėpiu subėrė egzorcistė. Josios lapės ir liūto taktika, išmokta iš paties Nikolo Makiavelio, vos nepaguldė manęs į kapinyną. Akimirką apspigintas valcuotos gamybos šaukštu, atveriu stebuklingąją kuprinę, kurią pasiėmiau į šią užduotį tik todėl, kad neatrodyčiau įtartinai, ir atsargiai ištraukiu nepramuštą talonėlį. Deja, kontrolierė mokėsi pačiose geriausiose pasaulio mokyklose, rakinamose metalinėmis spynomis, taigi žino, kaip atskirti sušaudytą bilietuką nuo sveikojo: “Nepažymėtas bilietas. Mokėsite baudą. ” Išsisukinėti nėra jėgų. Atsidūriau tikrai šlykščioje gyvuliškoje būsenoje. Susirėmimas su kontroliere – tai sunki, beveik beviltiška kova su keliasdešimt kartų pranašesniu priešininku. Būtent taip, keliasdešimt, o gal ir šimtus kartų!
Ir vis dėlto. Aš mokinys.
- Laisvė, lygybė, brolybė. Šalin nuo manęs, šalin!
Piktoji dvasia atsiduria keistai mieguistoje sąstingio būsenoje. Kol aš visais penkiais pirštais stimuliuoju smegenėles ir kairiąja akimi mėginu hipnotizuoti tą savim patenkintą persivalgiusią kiaulę, ji kuo ramiausiai skaido skrandyje per pusryčius sudorotą karvės kūną.
- Aš baudos nemokėsiu. Čia išlipu.
Kontrolierė iš visų jėgų bando nutaisyti rimtą miną, giliaprasmiškai prisimerkia, suraukia brežneviškus antakius, sutarškina krumpliaratukus po kaukolės gaubtu ir labai įspūdingai sugirgždina chrominiais aulinukais. Nesveikas jaunatviškas optimizmas įžiebė manyje viltį, kad išsisuksiu.
- Gerai. Kitą kartą būkite atidesnis ir pažymėkite bilietą.
Sustojus išlipu iš autobuso, grakščiai iškeliu taukuotą špygą, pakeliu visas turimas nosinaites ir sėkmingai pabėgu nuo, atrodo, neišvengiamo piniginės palengvėjimo bei pakutenimo penkiakilograminiais sviediniais.