Pasakotojas

Kiekvienas vaikas laukia, kada gi ir vėl į jų namus ateis pasakotojas. Bet niekas nežino iš kur ir kada jis gali pasirodyti. Niekas nežino, todėl, kad jis visada ateina netikėtai ir visai net ne iš tos pusės, kur daugiausiai sminga vaikų žvilgsniai. Jis ateina nepaisydamas vaikų nuotaikos, ar jie verkia, ar juokiasi, laimingi ar liūdni. Priėjęs prie vaiko, jis nusiima kepurę pažvelgia į akis, nusišypso, aišku taip gerai ir nuoširdžiai jam tai pavyksta, kad po jo nusišypsojimo, nusišypso ir vaikas, nors ir koks jis liūdnas būtų buvęs ir kaip jam tądien būtų nesisekę. Po to jis pasako vaikui: „kviesk savo draugus, jūsų laukia pasakojimas.“ Vaikui daugiau kartoti nereikia, jis jau strimgalviais lekia ir kviečia savo draugus. Ir nepraėjus nė valandai jau žiūrėk visi susirinkę ir laukia pasakojimo. Pasakotojas jų išsiklausinėja apie ką vaikai norėtų išgirsti pasaką ir pradeda ją sekti.
Baigęs jis užsideda kepurę ir vėl taip pat puikiai nusišypso ir kyla eiti toliau. Nors ir labai vaikai jo prašo pasilikti ir papasakoti dar vieną istoriją, jis atsako jiems, kad negali, nes ir kitur jo laukia vaikai, ir jiems taip pat šiek tiek liūdna ir jis turi eiti turi eiti ten. O kada nors jis pažada vaikams vėl sugrįžti.
Nors ir koks pasaulis didelis ir daug vietų reikia apkeliauti pasakotojui, jis laikosi savo žodžio ir grįžta į tas vietas kur kadaise buvo, nors jam savo pasakojimus jau tenka pasakoti ne tiems vaikams, nes jie jau spėja užaugti, o jų vaikams.