Jauki kertė

Naktis tokia tyli,
Kad net pelėdų nesigirdi.
Tik kartais šuo,
Suamsi tylumoje,
Sudrumsdamas didingą tylą.

Atbėgs tuoj saulė iš rytų,
Kažkur nueis tamsa...
O ryto saulės spindulių šviesa
Išgąsdins lietų baikštų.

Vėl dulkinais keliais
Riedės mašinos,
Ir žmonės vėl skubės namo,
Bandys pamiršti savo kasdienybę
Ir rasti šviesą tolumoj.

Kurensis židiny ugnis,
Sušildys ji pavargusias akis ir sielas.
Raudonas vynas kunkuliuos stikle
It jaunas kraujas plakančioj širdy.

Pamiršę savo kasdienybę,
Prabils jausmai iš nebūties,
Palies širdy kertelę vieną, kitą
Ir vėl kažkur pabėgs.

Paliks tik vienas iš visų,
Ir tik vienoj kertėj.
Prabus ryte žmogus,
Palietęs vėją sapnuose.

Pajus tą kertę viduje,
Ir jis supras, kad jis ne vienas.