Miglota istorija apie bevardį kaimietį su turtinga transcendentine kovine patirtimi

Saulė, beribės dangaus platumos, auksinis smėliukas, girgždantis medinis lieptelis… fizioterapinė ŽVEJYBA. Mokiausi kaip kuojas su duona žvejoti: nespėjai užmesti, žiūrėk – ant kabliuko jau du tuzinai sardininių ivasi, ir visi kvailai šypsosi. Ant dėdulės Jono kepamos duonos kimba bet kas, įskaitant delfinus ir eruditinius aštuonkojus. Todėl, kad labai jau skanu.
Kojų pirštais beveik siekiau žydro vandens paviršių, o po juo – koralai, vandens dumbliai, akmenėliai, šiek tiek išgąsdintų žuvelių būriai, linksmi vandens pursleliai, neįsivaizduojamai gražus smėlio dugnas ir kiti varginančiai iškreipti per vandens sluoksnio šviesos lūžį daiktai – tai vis tie nedideli džiaugsmai, kuriuos mano kaimelio platumų gyventojai paprasčiausiai dievina.
Silpnas vėjelis darkė prašmatniai žvilgančią žolę, kiekvieną nervingai ryškią gėlelę, vešlią krūmų augmeniją, bei mano ševeliūrą. Danguje paukšteliai – ir kiekvieną jų skrydį palydi tylūs bombardos šūviai, taip patręšdami Motinėlę Žemę… Absoliučios ramybės būsenoje įsiveržiu į ekstazės vidaus vandenis.
Štai aš dėl nieko nesukdamas plaučių, atsipūtęs leidžiu laiką, kai pajuntu vangius BLOGIO trukdžius jėgoje. Neigiamus fluidus užčiuopiau per furlongą, bet iš tikrųjų mano tvarkingo baltaodžio barbaro protui tai buvo per daug komplikuota… Kilsteliu kairįjį antakį, 77 laipsnių kampu pakeliu lėliukes į viršų: dangaus skliautas lyg atsiraugėdamas susiraukė, deguonies kiekis praretėjo… Nelaimė. Turbūt mamytė ir vėl pamiršo išjungti dujinę viryklę.
-------------------------------------------------------------------------------
Kurmiškai iš po žemių kapstėsi nežmoniško nagingumo ranka, po to, kita, štai liemuo, kojos… Į paviršių žvaliai iškilo piktybiški zombiai ir kiti neproporcingi kukuliukai, besipuikuojantys žalsvu odos atspalviu, menkystų artikuliacija ir įpročiu pavakariais užvalgyti dorų žmonių kūno. Atsargiai, bet rojalistiškai, pačiumpu šalia jūros gėrybių kibirėlio kandeliabrinį paschalą ir žaibiškai pasinaudoju juo cigaretės pridegimui. Atlikęs tokį nerealų taktinį manevrą, totaliai apsvaigstu šykštuolio džiaugsmu. Pasirodo ši ekstremaliai demonstratyvi parodija neišgąsdino monstrų: jie tik dar labiau duso, aikčiojo, stenėjo ir spjaudėsi seilėmis iš burnos. Be to, niekas net nesiruošė mestelėti Thank you for smoking. Net nepastebiu, kaip prarandu kūniškus pojūčius, kaip nervai palieka pirštų galiukus ir pranyksta baimės gelmėse. Sunku įsivaizduoti, kokių kliedesių buvau apimtas, bet amazoniškai mazochistinė idėja pakirto pakinklių nuospaudas, sudrebino širdį, spazmavo tulžį: reikia nusipjauti krūtį. Ak, taip… tokių neturiu. Ieškome alternatyvos.
Spontaniškai į penkiapirštę plaštaką adaptuoju kirvį bei meškerę ir, pagaliau stingdančiame kraujyje pajutęs arkliškos adrenalino dozės injekciją, intensyviai pradedu mosikuotis kur papuola: į kairę, į dešinę, į vandenį ir į medžius, žinoma, palydint šį procesą rinktinėmis Kernagio kūrybinės veiklos citatomis. Visomis kompaso kryptimis žiežirbom lėkė šviežūs mėsgabaliai, ataugos, skeveldros, grybai bei… kažkieno vystyklai? Vilkolakiai, uoliai kaukdami kaip šunys mėnesienoje, atrodo, kažkiokiu būdu susikeitė protais su buliais: atkišę bukas kaktas uraganiškai žaidžia gaudynes. Veržlūs alfa keturkojai atakuoja tiesiogiai, o gudresnieji iš flangų. Virstu, bandydamas išvengti smūgio, ir… krentu veidu į purvą. Akimirkai netenku valios ir, lyg koks bailus dramblys, ištirpstąs judesių magijoje, kai tik išgirsta pelytės skardų mykimą, gremėzdiškai pakeliu sėdynę. Kaifas. Vangiai šoku paskutinį tango su aliuminio folija apsiviniavusiu zombiu: mano kombinuoti smūgiai tampa vienos grandinės žiedais ir juda pagal tango taktą (realiai tai reiškia, kad reikia suktis ir lakstyti kaip voverė rate).
Narsiai aptalžęs iš karto keliasdešimt niekšų, pasireiškė keli sukrėtimų reiškiniai – galvos svaigulys, teatralizacijos efektų raibuliavimas ir akių nervų impulsų asinchronizacija. Perkrova: dingsta greitis, intuityvi nuojauta ir balso stygų baterijos; gėdingai susmunku. Bet aš nepasiduosiu, NIEKADA! Aš dar neatskleidžiau savo tikrojo potencialo – per daug bemiegių naktų praleidau muštruodamasis prie svarmenų ir knygų; mano protas blaivus ir sumanus, kaip macaque rhesus, todėl aš laimėsiu, bet kokia kaina! Tvirtai suspaustos drebančios rankos, gilus įkvėpimas. Nuvokiu, jog tai man nepadės…
Štai jis, Didysis Natiurmortas, pati baidykliškiausia į drakoną panaši besmegenė biomasės kvintesencija, kartą mirusi materija, su aštuonkojo galva ir geležiniu liežuviu. Susipažinti su šiuo negyvu gamtos reiškiniu – beveik tas pats, kaip įsivaizduoti, kad guli ligoninėje vykstant rimtai operacijai, o aplink – svajonės, narkozės metu… Gruoblėtasis horror.
Altruistiškai įkupuliavau Natiurmortui tuziną antausių, savo meškerę ir kirvį. Vienaląstis higro-organizmas pasibjaurėjęs išspjovė rakandus ir aktyvavo nematomą chameleono rėžimą: pasislėpė už bekirmijančio kelmo. Nervingai griebiausi paskutinio kozirio – genialiojo ginklo su trykštančiomis lemputėmis, pavadinimu purkštukas-užšaldytojas, kurį surinkau būdamas aštuonerių. Natiurmortas tiesiog bevališkai sustingo ir fototaksiškai raitėsi iš skausmo. Štai jis, esminis momentas: dorumo kodeksu įveiksiu piktadarį apsišarvavusį visišku nemirtingumu. Mįslingai ir grakščiai, dviem pirštais, spusteliu ginklo nuleistuką. Fantastika. Branduoliniai spinduliai ištaško Natiurmortą į smulkiausias marinistines mikroatomines klizmas. Gaila, kad nespėjau nufotografuoti vargšelio atminimui…