Jūsų rankose gyvenu

nei jūsų nei gėlių
ar galėtumėt dabar
apie mane pagalvoti
aš jums į akis pripyliau
savo tikėjimo
miega mūsų lizdai
ten toli palikti
kėkšto snape
suvytusių šermukšnių kekė
tai jums gerai
kad ruduo
kad namų sienose rangosi
šiluma
tai ir negalvokit
man tik saujelę trupinių
pakilti
krintančių kaštonų dundeys
kiekvieną kartą
krūpteliu
kada priprasiu
jus tokius matyti