Cviet mokrovo asfalta

Šlapias, nuplautas asfaltas. Toks dažnas motyvas mano mintyse, švento nekaltumo ir atsinaujinimo ar atgimimo simbolis. Tikriausiai todėl, kad mano ankstyvosios jaunystės laikais buvo madingi naujausio modelio (devinto) „Žiguliai“. Tikriausiai todėl, kad kiečiausių ratų krūčiausia spalva buvo šlapio asfalto spalva. Net neverstame variante – „cviet mokrovo asfalta“. Ir matyt užkibau visam gyvenimui.
Savo nebrandžios jaunystės metu įsivaizdavau, kad tai kažkokios tamsžalės spalvos atmaina, nors niekada nemačiau (gal dėl regos nejautrumo) tamsžalio asfalto, tegu jis ir šlapias.
Savo vaizduotėje, ir savo realybėje mačiau nenusakomo spalvinio tono nešvariai nuplauto purvino paviršiaus atkarpą. Plautą, purviną, šlapią, ir dėl to pakvipusią nenusakomais išsilaisvinimo ir naujos ateities planais. Panašiai pakvimpa menkai apmokamos valytojos išplautas mokyklos koridorius.
Rašiau:
Tikriausiai kada nors pajusiu, kad viskas tarp mūsų baigta jau seniai prieš šį suvokimą. Jausmai išsivadėjo, bet mus dar valdo inercija – stumia kalbėti ir elgtis, remiantis tuo, kas jau mirė. Pažįstu tave iki nago juodymo, geriau negu save. Galiu prognozuoti kiekvieno pasimatymo eigą iš pokalbio telefonu su tavimi prieš tai. Tavo gestikuliaciją, balso tembro moduliacijas, nuotaikų kaitą, nuoširdumo laipsnį. Juk man jau nebeįdomu. Nebepateiksi man staigmenų, nebent kokius niekalus. Santykiai nusistovėjo. Radau taip trokštą pusiausvyrą. Svarstyklės nebejuda.
Esu tarsi pavasario liūties nuplautas asfaltas -  lygus, švarus, pasiruošęs iš naujo būti išpurvintas nuorūkomis, padangų rėžiais, skreplėmis. Bet, kol kas, sugavau tą trumpą atvangos akimirką, kai esu tuščia, nei laiminga, nei nelaiminga, nekenčiu, nesidžiaugiu, nesigailiu, tik nieko nejaučiu. Tik šį tą apmąstinėju.
Pavyzdžiui, suvokiu laiką: žinau, jog man jis dabar sustojo, iš jo išlipau, tačiau, aišku, jis bėga, ir bėga gana greitai. Tiek daug ko buvo, o, iš tikrųjų, lyg ir nieko. Galima nubraukti arba tiesiog nebeprisiminti.
O ateitis, žingsniai, kuriuos dar, neva, žengsiu, vyrai, kuriuos dar įsivaizduosiu mylinti... Gal be reikalo aš visada blaškausi. Čia nėra staigmenų, čia niekas nesikeičia. Vis pradžia ir vis pabaiga. Ir, žinoma, etapas tarp jų. Po to vėl viskas iš naujo. Man, ko gera, labiausiai patinka pabaiga. Tai, kas reiškia įžangą į pradžią. Tokią pat, kaip ir anksčiau. Nuplautas, atsigavęs asfaltas.