,,Monika + Tomas = KML"(Antras kasneliauskas)

KETVIRTAS SKYRIUS,, BEPROČIAI”
Antradienį po pusryčių Monika nubėgo į savo kambarį apsirengti uniformos, kurią vakar pasiėmė. Ji nemėgo uniformų, o kai pamatė, kas tai per uniforma ėmė jos tiesiog nekęsti. Ji buvo sudaryta iš trumpo languoto sijonėlio ir aptempto plono raudono golfo be rankovių. Mergina niekada nemėgo aptemptų drabužių, nes mama jai nuo pat mažens,, skiepijo”, kad aptempti drabužiai per daug provokuojantys. Ant golfo Monika užsimetė platų švarką, bet kai nulipo žemyn ir mokytoja ją pamatė, tuojau pat liepė nusirengti. Monika susikrimtusi nuėjo į mokyklą. Jai įėjus į klasę niekas nekreipė į ją per daug dėmesio, bet kai kurie vaikinai atidžiai ją nusekė akimis iki pat suolo. Kai kurie net švilptelėjo. Profesorius Kraupas kone pašėlo. Jis ėmė bartis ir porą nenaudėlių išvarė iš pamokos, kurią netrukus pradėjo. Monika taip pat aktyviai, kaip ir praeitą kartą stropiai atsakinėjo į klausimus. Profesorius padavė jai porą storų knygų ir liepė iki kitos pamokos parašyti referatą apie jas. Monika įniko skaityti. Pasibaigus pamokai, prie jos priėjo Tomas ir paklausė ar galėtų kuo nors padėti.:
-Ačiū, Tomai, bet manau, kad šį darbą turėčiau įveikti pati. Žinoma, jei reikės su kuo nors pasikonsultuoti, būtinai kreipsiuosi į tave. - atsakė Monika.
-Na, gerai. - suglumo jis, - tačiau leisk bent kuo nors tau padėti.
-Gerai, jei nuneši šias sunkenybes namo, būsiu amžinai dėkinga…- šyptelėjo ji ir įteikė vaikinui dvi storutėles knygas.
Antroji pamoka buvo kūno kultūra. Vaikinai išėjo treniruotis į sporto salę, o merginos sportavo paplūdimyje. Aida Lazdaitė, kūno kultūros mokytoja, leido pasirinkti, ką veiksime. Merginos nubalsavo už tinklinį. Įpusėjus žaisti, į paplūdimį atlėkė nevietinių, panašių į pankų gaujas, rodomas televizijos filmuose, paauglių grupelė. Jie važinėjo dideliais, garsiai burzgiančiais motociklais. Šaukdami ir švilpdami vaikinai gainiojo išsigandusias paaugles pamiške. Monika ir Kristina stovėjo netoli viena kitos ir pasimetusios galvojo, ką daryti. Monika atsisuko į Kristiną ir nustėro… Tiesiai į ją važiavo vienas kvailelis ir kažin ką pasisukęs kalbėjo draugeliui. Jie tikrai nematė, kur važiuoja. Monika suprato, kad ana jos neklausys. Reikėjo veikti greitai. Ji pasileido bėgti Kristinos pusėn ir ją pasiekusi stūmė kiek galėdama toliau. Kristina kūliavirsčia nusirito į vandenį. Siaubingai pažeminta ir įžeista ji ėmė šaukti:
-Ką tu darai, kvai…
Mergina išpūtė akis. Toje vietoje, kur ji ką tik stovėjo, gulėjo Monika. Motociklas buvo apvirtęs, o,, pamišėlis” stovėjo šalia ir keistai vėpsojo. Staiga pašoko, kažką neaiškiai suburbuliavo ir pakėlęs motociklą nukūrė savais keliais.
***
Monika pabudo. Prieš akis buvo tos pačios rausvos lubos. Ji pasuko galvą į šoną. Skaudėjo visus šonus ir sprandą. Ji apsidairė. Šalia ant kėdės sėdėjo Greta ir skaitė žurnalą. Monikai atsibudus ji atsisuko:
-Sveika, kaip išmiegojai?
-Kas nutiko? - sutrikusi paklausė sužeistoji, - kodėl man taip viską skauda? Jaučiuosi taip, tarsi mane būtų pervažiavęs motociklas.
-Beveik taip ir buvo, -nusijuokė Greta, - tavęs nepervažiavo, o tik partrenkė, tiesa gan stipriai. Nepatikėsi, tas kvailys vėpsojo taip, tarsi ką tik būtų nusispjovęs, o paskui šoko ant savo motociklo ir nurūko. Nejaugi tu nieko neprisimeni?
-Na, kaiką prisimenu… Jis norėjo suvažinėti Kristiną, bet ji nebūtų manęs paklausiusi…
-Š… nusiramink, - švelniai prabilo mergina, - šiandien tu pasielgei labai drąsiai, nors ne visi tai įvertino. Kristina mano, kad tu siekei ją pažeminti draugų akivaizdoje arba prisigriebti šlovės.
-Už ką? A… už…
-Aha! Na, bet dabar ilsėkis. Anksčiau ar vėliau viskas išsispręs.
-Kas išsispręs? - paklausė Monika.
-Na, kiti dar niekaip nesupranta, kad tu nesi labai bloga…
-Bet tu juk jau supratai! Regis Tomas irgi nieko blogo nepagalvojo dėl to įvykio autobuse.
-Cha! Tomas yra didžiausias kada mano matytas mergišius.
-Keista, man taip nepasirodė…
-Tuo jis ir ypatingas. Suvystys tave, o tada jau sopės ilgai širdelę.
-Na, gerai, pakanka plepėti.
Gretai išėjus, Monikai kažkodėl pasidarė labai liūdna. Ji vis galvojo, ar tikrai Tomas toks mergišius, kaip sakė Greta?
-Šiap jau tai man jokio skirtumo, - pareiškė ji sau, bet kažkodėl jautė, kad melavo…
Tą patį vakarą narsuolė nulipo į svetainę. Lipo atsargiai, nes bijojo, kad kitiems ji gali pasirodyti labai pasipūtusi. Beto jai vis dar skaudėjo visą kūną. Visi sėdėjo svetainėje ir žiūrėjo televizorių, kai ji tyliai įslinko į kambarį ir krenkštelėjo, kad kas nors atkreiptų dėmesį.  Tomas atsisuko:
-Eikš, prisėsk!
Monika atsisėdo ant sofos. Regis jau drąsiau ėmė jaustis šiame būryje. Šarūnė nei iš šio, nei iš to užklausė:
-O kur tu išeini kas vakarą?
-Atleisk, tu klausi manęs? - sutriko Monika.
-Na, taip…- Šarūnė nusišypsojo.
-Šarūne, ką tai reiškia?! - pašoko Kristina, - Regis susitarėme, kad su pasipūtėle nebendrausime! - jos veidas buvo visas užkaitęs.
-Atleisk, Kristina, bet aš visada buvau geros valios ambasadorė, todėl noriu ja ir likti. Neketinu išskirti kažkokio žmogaus vien todėl, kad jis tau nepatinka…
-Na ir neišskirk! - Kristina pašoko ir užrietusi nosį išėjo.
-Tai kur tu dingsti? - vėl atsisuko Šarūnė.
-Dabar dar nenorėčiau pasakyti. - staiga, pažvelgusi į įtarius draugų veidus, Monika pridūrė, - Nepamanykit, kad aš pasipūtusi, bet dar norėčiau turėti ir paslapčių.
Regis visi ėmė labiau pasitikėti Monika. Vaikinams buvo visai tas pats, ar ji blogietė, ar gerietė. Tą vakarą jie visai susidraugavo. Dabar tik Kristina dėl neaiškių priežasčių pyko ant merginos. Į kambarį įėjo Saulė.
-Na, mergaitės ir berniukai, laikas miegoti.
-Saulute, nepatikėsit, bet regis mes susidraugavome su Monika!
-Tikrai? Tai nuostabu, bet jau beveik vidurnaktis ir jums derėtų eiti miegoti. – visiems pajudėjus, mokytoja sustabdė Moniką, - Tu pasilik. Noriu pakalbėti apie šiandienos įvykį.
-Mokytoja, aš…
-Nereikia man teisintis. Aš norėjau paklausti ar tu nori čia likti. Skambinome tavo tėvams. Jie sakė, kad tu čia būti nenorėjai ir jie gali tave rytoj pat pasiimti.
-Mokytoja, aš noriu čia pasilikti. Manau, kad kaip nors išgyvensiu.
-Tuomet viskas nuspręsta! - suplojo rankomis Saulė, - šiandien pat paskambinsiu tavo tėvams ir pranešiu, kad jiems atvykti nereikės. Mums tikrai būtų trūkę tavęs.
-Ačiū, mokytoja, labanakt…
-Labanakt…
Monika užlipo į savo kambarį ir dienoraštyje užrašė:,, AŠ TURIU DRAUGŲ! ”

PENKTAS SKYRIUS,, MOKSLEIVIŲ TARYBA”
Kitą rytą Monika pabudo nuo veriančio skausmo. Diegė visus šonus ir rankas. Ji įslinko į mokytojos Kvedutės kambarį ir sušnabždėjo:
-Saulute, gal galėtumėte man padėti?
Mokytoja pašoko iš lovos tarsi išgirdusi kalbant vaiduoklius.
-O, Marijėle, ką čia veiki taip anksti? Baisiai išgąsdinai, daugiau taip nedaryk.
-Nepykit, mokytoja… Aš tik norėjau paprašyti ko nors nuo skausmo. Atrodo, kad tuojau plyšiu į daugybę mažų gabalėlių.
-Vargeli mielas! Paimk iš ana to stalčiaus rausvą krepšelį.
Monikai įvygdžius paliepimą, mokytoja ištraukė lapelį tablečių ir padavusi pasakė:
-Išgerk vieną, kai skaudės. Na, o dabar eik miegoti ir leisk miegoti man, nes nemanau, kad tu įstengsi paruošti pusryčius būdama tokios būklės, taigi teks man tuo užsiimti… na, labanaktis, - sušnabždėjo Kvedutė ir apsivertusi ant kito šono, užmigo.
Monika, prieš išeidama iš kambario, ant grindų pastebėjo mažytį atviruką ir mintyse perskaitė:,, SU GIMTADIENIU, MYLIMOJI SAULUTE”.
-Nejaugi šiandien jos gimtadienis?
Ji skubiai nėrė iš kambario… Monika sukėlė visus draugus ant kojų ir paaiškinusi situaciją nukūrė į virtuvę. Netrukus pasirodė vaikinai. Jie ėmė raukytis ir purkštauti, nes buvo prikelti labai anksti. Rokas vos nepargriuvo užkliuvęs už kėdės. Kilo didelis triukšmas, nes kėdė parvirto, kartu nusitempdama ir Dainių. Merginos atrodė nusiteikę rimčiau.
-Ei, o kur Kristina? - apsidairė Monika. - Nejaugi neateis?
-Manau, kad ne…- numykė Šarūnė. - Dabar ji nežinia ko užpykusi ant viso pasaulio…
-Baik, ji tik pavydi Monikai. - užginčijo Dainius. - Ji įsikalė sau į galvą, kad naujokė ketina paveržti visą jos populiarumą.
-Logiškai pagalvojus, ji teisi. - sumurmėjo Šarūnė, - Juk tikrai, kai atsirado Monika, jūs, nors nebuvote labai geros nuomonės apie ją, bet Kristina liko už borto.
Jie apie tai nusprendė nebekalbėti. Buvo išsiaiškinta dėl pykčių namuose, ir nebenorėjo toliau gilintis į vienas kito psichologijas.
Mokytojai atsibudus ir įėjus į valgomąjį, visi sudainavo jai keletą dainų ir pasodino už stalo, ant kurio buvo pristatyta įvairiausių skanumynų ir didžiulis tortas. Mokytoja staiga ėmė verkti, o kai visi puolė klausinėti, kas nutiko ji išmikčiojo:
-Aš… aš… aš dar niekad… niekad nešvenčiau šitaip…p… savo gimtadienio…
Vaikinai iš nežinia kur ištraukė gėlių ir įteikė jas Saulutei.
Per pamoką mokytoja rodos užmiršo, kur esanti, ir užsisvajojusi žvelgė pro langą. Matėsi, kokia ji laiminga. Į klasę įėjo profesorius Kraupas ir visa mokytojos nuotaika kaip mat išgaravo. Profesorius, regis, pražvalėjo ir linksmai kreipėsi į ją:
-Brangioji, Saulute, mane atsiuntė Aušra Žvirblis ir liepė pasiteirauti ar jau išrinkote savo namelio atstovą ar atstovę, nes rytoj paskelbtas susirinkimas dėl visiems mums gerai žinomų priežasčių. - jis atsisuko ir prisimerkęs pažvelgė į Moniką.
-Mes planavome jį išsirinkti šiandien…- numykė Kvedutė. Iš jos žvilgsnio buvo galima suprasti, kad ji Roberto Kraupo nemėgsta ir jis yra čia nepageidaujamas. - Ar tinka?
-Gerai, tik pasistenkit išrinkti gerą narsų atstovą, kuris mokėtų pakovoti už jūsų teises.
-Aš visa tai žinau, profesoriau, ir nesielkite su manimi taip, tarsi aš būčiau kokia naujokė, - atrodė, kad mokytoja tuojau pratrūks šaukti, tačiau susitvardė ir paprašė Kraupą palikti kabinetą.
Mokytojos geros nuotaikos kaip nebūta. Ji išleido visus anksčiau, bet pati pasiliko kabinete, nors šiaip visada išeidavo su mokiniais. Niekas namų darbų negavo, nes ji paprasčiausiai užmiršo juos padiktuoti per savo išsiblaškymą.
Moksleiviai tyliai išėjo. Koridoriuje per pertraukas tik šis įvykis ir buvo aptarinėjamas. Visi svarstė, kodėl Saulutė taip nemėgsta Juodojo Barono. Galiausiai pasklido kalbos, kad Kvedutė sumušė, iškeiksnojo ir visaip išdėjo į šuns dienas Kraupą. Pasakojimai darėsi vis fantastiškesni. Ęsą Kraupas yra marsietis, o Kvedutė viską žino ir todėl jo nemėgsta.
***
Nors Monika ir džiaugėsi tuo, kad dabar turi daug draugų, bet tas perdėtas dėmesys, kurį ji jautė vaikščiodama koridoriais, vedė iš kantrybės. Jei tik pamato kokia grupelė plepučių, tai jau neatstos iki skambučio į pamoką. Tuoj puls klausinėti įvairiausių kvailysčių ir šokinėti, kaip apie pasaulio bambą. Monika ėmė galvoti, kad ji darosi panaši ne į bambą, bet į bombą. Atrodė, kad bet kuriame žingsnyje gali pratrūkti ir aprėkti smalsuoles.
Po pamokų grįžus namo, visi bendromis jėgomis paruošė pietus ir susėdę prie stalo aptarinėjo dienos įvykius. Kai Monika papasakojo apie nuotykius koridoriuose visi ėmė kvatoti taip, kad vos neužspringo. Šarūnė su gailesčiu ramino nają draugę ir pasiūlė paprasčiausiai nekreipti dėmesio į įkyruoles.
Mokytoja atsiduso ir pakilusi nuo stalo pabeldė į stiklinę šakute, kaip filmuose daro kilmingi ponai, norėdami pasakyti tostą. Visiems atkreipus dėmesį ji prabilo:
-Atėjo laikas, išrinkti žmogų, kuris atstovaus mūsų grupei moksleivių taryboje, tad nuspręskime kaip balsuosime. Manau, kad jūs kiekvienas jau nusprendėte ką norite matyti mūsų atstovu?
-Žinoma, mokytoja, - sušuko Greta.
-Na, tuomet balsavimą pradėsime.
-Mokytoja, mums balsavimo nereikia, - vėl įsiterpė ji.
-Tai vis dėlto nusprendėt mano nuomonės nepaisyti?! - pašoko Kristina.
-Atleisk, bet taip. - sumurmėjo Dainius.
-Atsiprašau, gal galėtumėte paaiškinti kodėl nepaisote Kristinos nuomonės?
-Na, mes vieningai… Mes beveik vieningai nusprendėme, kad mūsų atstovė turėtų būti Monika. - ėmė dėstyti Tomas.
-Ką? - kartu pašoko Monika ir mokytoja.
-Puiku, puiku… Vadinasi mano nuomonė jums visai neberūpi!!! - ėmė šaukti Kristina.
-Ką gi, tuomet ką tu siūlai į šį postą? - ramiai, bet kiek sutrikusi paklausė mokytoja.
-Bet ką, tik ne Šitą! - ji bedė pirštu į Moniką.
-Viskas, man jau atsibodo… Kristina, einam į virtuvę, turime kai ką išsiaiškinti…- Monika atsistojo ir pasuko durų link. - Nagi, eikš greičiau.
Kristina labai nenoromis atsistojo ir, įtariai žvelgdama,  nukurnėjo paskui ją. Monika užsidarė virtuvės duris, ir atsisuko į pikčiurną.
-Tai sakyk, ko nori? - burbtelėjo ši.
-Tu pasakyk, ko nori. Vaikštinėji visur ir kaip beišmanai rodai neapykantą man. Kas tau yra?
-Tu atėmei iš manęs draugus. Kol tavęs nebuvo, visi buvo laimingi. Greta tik ir kalba – Monika tą, Monika aną…
-Ir dėl to tu taip pyksti? Nė neketinau iš tavęs ar ko nors kito atiminėti draugų…
-Bet atėmei…
-Nepertraukinėk! Leisk pabaigti. Jei tau nuo to bus geriau, pasistengsiu kuo greičiau išvažiuoti! Gal tada tau mažiau skaudės galvą nuo tų nesąmonių, kurių prisikalei!
-Ir puiku, ir važiuok, man bus ramiau gyventi.
Kristina apsisuko ir išėjo. Monika taip pat grįžo į svetainę. Visi sėdėjo pralinksmėję, tačiau įžeistosios nebuvo.
-Kur ji?
-Išėjo… Tačiau spėjo sutikti su tavo dalyvavimu taryboje, - išsiviepė Rokas.
-Tai gerai. - ėmė juoktis Monika.
Staiga šypsena iš merginos veido išnyko:
-Kas nutiko, mergyt? - prie jos prišoko Tomas.
-Ne, ne nieko baisaus, tik prisiminiau tas dvi knygas, gulinčias ant mano stalo ir…
-Nenusimink. Monika, mes tau padėsime ar ne, vyrai?
-Tomai, apie ką tu kalbi? - visi paklausė vienbalsiai.
-Atsimenat, kai Baronas davė Monikai parašyti referatą? Tai va, ji nespėjo ir mes turime jai padėti. - atsakė jis.
-Ačiū, Tomai, nežinau, kaip tau atsidėkosiu…- Monika akimirką žvelgė į vaikiną. Staiga, net ji pati nusipurtė savo minties – Tomas labai simpatiškas vaikinas.
Visi nubildėjo į Monikos kambarį, o merginos liko virtuvėje suplauti indų. Monika pasisodino šalia savęs Nerijų ir žvelgdama į mokytojos surašytas galimas temas diktavo visas savo mintis. Tuo tarpu jis turėjo rašyti viską, ką tik suspės.
Merginai patiko, kad vaikinai apie jos lovą šokinėja kaip tarnai apie princesę, bet ji tuo nepiktnaudžiavo, nors buvo juokinga stebėti, kaip vargšelis Nerijus net sukandęs dantis mėgina užrašyti kiekvieną jos pasakytą žodį. Ji buvo laiminga, kad šie padeda jai rašyti referatą. Galiausiai vakare merginos atnešė jiems sausainių ir pačios prisijungė prie kompanijos. Darbas ėjo labai greitai. Neužilgo referatas gulėjo ant stalo, o visi sėdėjo ant lovos ir plepėjo. Monika pasidėjo galvą ant Tomo kelių ir leido, kad jis glostytų jos plaukus. Mokytojai paliepus eiti miegoti, visi draugai pakrutėjo iš savo vietų. Tomas palinko prie Monikos veido ir ji, pamaniusi, kad šis nori ją pabučiuoti, stipriai trenkė jam per veidą. Iš skausmo sušuko ir Tomas, ir ji, nes vis dar skaudėjo rankas po vakarykščio įvykio. Bet Tomas nesupyko, o puolė atsiprašinėti ir glostyti ranką, kuri jam ką tik,, padovanojo” antausį. Monika užsikniaubė ant skaudančios rankos ir piktai prabilo:
-Labanakt, Tomai! - jam nepasijudinus, ji pakartojo savo žodžius, - Tomai, labanakt!
Šį kartą jis suprato ir susikrimtęs pasuko durų link. Prieš uždarydamas duris jis dar atsisuko į Moniką, bet ji nusisuko į langą ir sušnabždėjo:
-Atleisk…
***
Ryte Monika stengėsi nekreipti dėmesio į draugą, bet žvilgterėjusi iš karto nusuko akis. Ji suprato, kad šis visą laiką į ją spokso. Mergina nudelbė akis į savo lėkštę, pilną grikių košės, ir pavalgiusi pasitraukė nuo stalo.
Mokykloje jai nesisekė galvoti. Galvoje vis sukosi vakarykštė Tomo mina, kai jis išėjo pro duris. Net profesorius Kraupas atkreipė dėmesį į tai, kad mokinė nesistengia atsakinėti į klausimus ir pastoviai kažin ką paišo į sąsiuvinį. Paėmęs referatą jis pervertė puslapius:
-Panele Monika, regis sakiau referatą rašyti pačiai, o čia aš matau keturias pavardes.
-Atleiskite, profesoriau, bet aš dėl visiems suprantamų priežasčių nesuspėjau parašyti pati, - ji žybtelėjo akimis Rokui ir Dainiui. Pažiūrėti į Tomą paprasčiausiai nedrįso.
-Na, gerai, bet kitą referatą rašysi pati. - staiga ir labai netikėtai nusišypsojo profesorius, - Be pagalbos!
-Ačiū, profesoriau…
Po pamokų visi Monikos sąsiuviniai buvo išmarginti širdelėmis, gėlytėmis, debesėliais ir kitais niekeliais, kurių kiekviename juodavo Tomo vardas. Ji sunerimo. Nebegalėjo galvoti apie nieką, tik apie Jį. O juk dar laukė moksleivių taryba.
Ir štai per garsiakalbius atstovai buvo pakviesti į aktų salę. Tai nebuvo labai didelė patalpa, bet visi mokiniai susėdo ir dar liko vietos. Į sceną užlipo mokyklos direktorė ir pradėjo kalbą:
-Sveiki, mokiniai. Manau, kad reikia iš karto pradėti. Juk nieko nebelauksime. Šiandien nagrinėsime šiuos klausimus: pirma - mokinių saugumas laisvalaikio metu. Kai kas siūlė samdyti atsakingus pareigūnus, kad prižiūrėtų tvarką. Taip pat svarstysime kokias bausmes parinksime taisyklių pažeidėjams. Antras klausimas - kasmetinis sugebėjimų festivalis. Didžiausia problema ta, kad galime rinktis tik vieną iš dviejų: arba apsaugą, arba festivalį. Na, gal kas nors nori pasiūlyti dar kokį klausimą?
-Taip, - iš savo vietos pakilo Monika, - norėčiau apsvarstyti namų darbų klausimą. Vis dėl to juk vasara ir mokiniai turėtų pailsėti, o ne nuo ryto iki vakaro sėdėti prie knygų. Daug kas galvoja, kad namų darbų kiekį reikėtų sumažinti.
-Puiku …Atsiprašau, bet kuo tu vardu?
-Monika. Monika Dainytė.
-Taip, Monika, mes būtinai apsvarstysime šį klausimą. Na, o dabar, pradėkime, - ryžtingai tarė Aušra Žvirblis. Pirmas mūsų dienotvarkės klausimas. Kaip jūs vertinate mokyklos saugumą?
-Aš norėčiau, kad apsauga nesaugotų mūsų labai akivaizdžiai. Galėtų būti pasamdyti keli žmonės ir jiems turėtų būti įrengtas budėjimo kambarys ar kas panašaus, kad jie nesišlaistytų su uniformomis po kiemą ir netrikdytų moksleivių, - prabilo mergaitė iš galinės eilės.
-Teisingai, bet ar nemanote, kad jie ne visada suspės atbėgti iš savo posto jei kas nors atsitiks? - paklausė direktorė, nužvelgdama pasisakiusiąją.
-O aš siūlyčiau jiems apsirengti kaip nors paprastai ir budėti lauke. Jūs ką galvojat, kad maudysitės ir lakstysit, o jie turės sėdėti poste per didžiausius karščius. Jie galėtų naudotis visais patogumais ir gyventi kaip kurorte, bet jei kas nors atsitiktų jie visada būtų šalia. - išrėžė Monika. Visi ėmė ploti pritardami pasiūlymui, bet direktorė nutraukė džiaugsmo šūksnius.
-Tačiau, kaip jau sakiau, mokyklos biudžetas, suskaičiavus išlaidas iki vasaros pabaigos, leidžia pasirinkti tik vieną: arba apsaugą, arba festivalį…
-Štai čia galiu pasitarnauti aš, - pergalingai sušuko vaikinas sėdintis visai šalia Monikos. - Mano tėtis yra policijos nuovados viršininkas. Jis galėtų įdarbinti kelis policininkus, kad šie prižiūrėtų tvarką. Norinčių tikrai atsiras. Manau, kad jie sutiks dirbti už visai nedidelį atlyginimą, o visų tėvai sutiks šiek tiek sumokėti už vaikučių saugumą.
Moksleiviai pašėlo ploti. Direktorė suprato, kad balsavimo šiuo klausimu nebereikia ir sušuko:
-Na, kaip supratau pasiūlymas priimtas, tad apsvarstykime antrą klausimą. Kasmetinis sugebėjimų festivalis kaip visada vyks tarp dviejų vasaros mokyklų- mūsų ir Latvijos Polo Urmano mokyklos. Kadangi mes laimėjome praeitas rungtynes, turime šiemet suruošti didelę fiestą ir apginti savo laimėjimą.
-Jūs norite, kad moksleivių taryba suruoštų šventę? - paklausė Monika.
-Na, taip, - kiek sutriko direktorė, - Juk mes visada taip darome…
-Bet juk tai mokyklos šventė. Ją ruošti turėtų visi mokyklos mokiniai. Ar kas nors man pritaria? - Salė suūžė ir direktorė atidėjo šį klausimą į šalį.
-Na, o dabar mūsų aktyviausios dalyvės pasiūlytas klausimas. Greitai balsuojame ir einame namo. Kas už tai, kad namų darbų kiekis liktų toks pat? - salėje rankos nekilo, - Na, gerai, o kas už tai, kad jų kiekis sumažėtų? - akimirksniu pašoko rankų jūra ir buvo priimtas vienašališkas sprendimas.
***
Monika grįžo namo labai laiminga. Visi ją pasitiko svetainėje ir tuojau ėmė klausinėti, kaip sekėsi. Mergina nebespėjo atsakinėti. Rodėsi, kad tuoj sprogs iš džiaugsmo. Ji su visais glėbesčiavosi ir džiaugėsi savo pergale. Tomas ją apkabino ir pakėlė į orą. Monika sutriko, bet apsisukusi vėl su visais kalbėjo tarsi niekur nieko.
Vakare, kai visi sumigo, ji išlipo iš savo lovos ir ilgai galvojo žiūrėdama į žvaigždes, bet galiausiai nuovargis ją įveikė ir ji užmigo.
***
Ji įėjo į kambarį ir čia rado Saulių - pirmąjį vaikiną. Jis išsitraukė raudoną rožę, padovanojo jai, apkabino ir… virto Rimu - vaikinu, kuriam ji sudaužė širdį, to visai  nenorėdama. Jie apsikabino ir ėmė šokti pagal iš nežinia iš kur sklindančią švelnią, migdančią muziką. Ji buvo lėta ir svaiginanti. Monika užsimerkė ir… staiga muziką nustelbė trankus ritmas ir siaubingas žviegimas. Ji nebešoko su romantiku Rimu, prieš ją staipėsi pašlemėkas Artūras. Ji tvirtai atsiminė, kaip pernai diskotekoje jis padaugino alaus ir narkotikų, todėl buvo nuvežtas į ligoninę. Deja, jį greitai paleido, nes net ir ten jis negalėjo gyventi bent minutę nepaklausęs sunkiojo roko. Po to jie greitai išsiskyrė, nes Monika nepakėlė jo nuolatinių pasiūlymų atsipalaiduoti naudojant svaigalus. Staiga jai pasidarė šalta. Pažvelgusi į save veidrodyje išsigando. Ji stovėjo pusnuogė prieš Tomą, bet jis nekreipė į ją jokio dėmesio. Monika jį pašaukė, bet jis ėmė piktai kvatoti, apsisuko ir išėjo iš kambario.
Staiga mergina atsibudo visa išpilta prakaito:
-Ką šis sapnas galėtų reikšti? - pamanė ji, - Ne, tikrai, ką gi jis reiškia?
Tačiau Monika stengėsi ilgai apie tai negalvoti. Ji apsivertė ant kito šono ir gan greitai užmigo...