Mano prozakas.

Atsikeliam. Įsikeliam Morisoną, Marley, Arefjevą ir Joplin, apsišarvuojam skėčiu ir susisukę po pilną portcigarą keliaujam. Šeštas autobusas maloningai mirkteli posūkio signalais ir veža mus savo senuoju maršrutu prie jūros. Pasidžiaugiam, jog visi maršrutai keičiasi, bet šis ne. Keičiasi tik pavadinimai: Anksčiau mus veždavo Taikos prospektu, dabar veža pro "MAXIMĄ". So?... Man čia vis tiek Taikos prospektas. Ir jei tenka čia išlipt važiuojant maršrutiniu, tai lipu ne prie "MAXIMOS", o prie sankryžos. Kažkada natūraliai išsivystęs įprotis net ir čia pamažu virsta principu.
Važiuojam toliau. Keio sutrumpinimui pradedam šnekėti apie viską iš eilės. Kažkodėl ilgesniam laikui apsistojam ties jau miesto veidu tapusių stiklinių pastatų išliekamosios vertės tema. Kaip jie atrodys po dvidešimties metų, kokie bus tamsūs, aprūkę ir niekam neįdomūs, tačiau vienbalsiai nusprendžiam, jog už tai atsakingi žmonės apie tai išmano daug daugiau. todėl apie tai šnekėti tikrai neverta.
Tačia kelias neabejotinai sutrumpėja. Dešinėje ausyje uždainavus Marliui organizmą užvaldo lėas ritmas, galva pradeda kinkuoti kaip ant prietaisų skydelio stovinčio buldogo, šnerves kutena drėgnas oras, smegenis pamažu atpalaiduoja regio garsų vibracija ir visiškas pasitenkinimas gyvenimu, kuris visada apninka tokiose situacijose - nors drabužiai šlapi, bet mes sėdim susiglaudę sausam autobuse, o ausyse susilieja raminantis autobuso variklio dūzgimas, lietaus lašų barbenimas į langą ir "No woman no cry". Tomis akimirkomis vėl pajuntu tą seniai pamirštą vaikišką absoliutaus saugumo, ramybės ir laimės jausmą. Tą jausmą, kurio nuolatinį egzistavimą taip stengiuosi pasiekti.
Ir štai autobusas sustoja galinėj stotelėj. Pasauliui vėl atstatom skėtį ir tuo susikuriam nuosavą privačią judančią erdvę, kurioje turim neabejotiną neliečiamybės teisę. Ją tik dar labiau sustiprina tai, jog aplinkui nė vieno žmogaus. Lietus pliaupia kaip iš kibiro, o jo lašai tėškiasi į žemę taip smarkiai, jog smėlio smiltys pažyra aplink lyg pėstininkai Kursko mūšyje, tačiau mes saugūs. Tu mane saugai, o aš, pagal mūsų sutartį, tavęs neskriaudžiu ir kitiem stengiuosi neleisti to daryti. Todėl ir esam tokie patenkinti, net ir io žiauraus kasdien aplink vykstančio karo metu.
Artėjam prie bangų. Jūra nepatenkinta neramiai ošia, kadangi šįryt jokių lankytojų ji nesitikėjo. Nesitikėjo, jog atsiras bent vienas, o čia, po velnių, visi du. Ir dar tokie laimingi, krykštaujantys be jokios priežasties, kai jai taip liūdna. Nuosprendis tik vienas - tokius reikia mušti.... Ji iškelia tamsią milžinišką keterą ir tėškia sūrų vandenį tiesiai į mūsų idiotiškas šypsenas.
Nusprendžiam nebesislėpti ir suskleidžiam skėtį. Visvien mes jau kiaurai šlapi, be to įsisiautėjęs vėjas bando išplėšti iš rankų mūsų barikadą, kuria iki šol taip šauniai gynėmės. Skėtis krenta ant žemės ir.... Širdį užlieja dar viena banga. Ši ne šalta ir ne šlapia, ši - tai dar nepatirto jausmo banga. Pasijuntam.... visagaliais. VISAGALIAIS! Iš paskos skėčiui lekia batai, kojinės, striukės.... Mes neįveikiami. LYKIT ANT MŪSŲ, MES N E Į V E I K I A M I! Mes nieko nebijom, nes nieko daugiau ir nėra. Pasaulis mūsų. Mes esam vieninteliai ir nenuginčijami visa ko valdovai!... Niekas to nenuginčys, nesugriaus mūsų tobulo pasaulio, niekas....
Griaustinis. Mūsų euforiją nutraukia kažkoks kvailas griaustinis. Kadangi namo nebenorim, nusprendžiam pasilikti. Ieškom kažkokios priedangos, kadangi žaibas, kaip žinia, trenkia į aukščiausią kažkokio ploto tašką, ir sumąstom raustis į kopą. Rausiam vis gilyn ir gilyn, darosi vis saugiau ir šilčiau....
Nusprendžiam, jog šiandien jau padarėm viską, tad krentam miegoti į savo pirmykštį guolį.
Ten ir pasilikom, užpustyti neišvengiamo gamtos karo.