Monika + Tomas = KML( pirmas kasnelis)

PIRMAS SKYRIUS,, TREMTIS”
-Monika, ar jau susikrovei daiktus? Mes išvažiuojame! Nagi, paskubėk, mieloji! Juk nenori pavėluoti į autobusą? - iš pirmo aukšto sušuko tėtis.
Mergaitė sumetė kasetes ir grotuvą į lagaminą, užsirišo batraiščius ir, vos patempdama savo nešulį žemyn laiptais, sumurmėjo:
-Einu, einu…
Tėvai ją siunčia į vasaros mokyklą kažkokiame Lietuvėlės užkampyje, kad tikrai gerai išmoktų devintos klasės kursą. Monika nuo pat pirmos tėvų užuominos apie vasaros mokyklą kratėsi šios minties, kaip šuo blusų. Juk vasarą čia, Kaune, taip linksma šėlti su draugėmis ir daužyti įsimylėjusių vaikinų širdis. Daugybę vakarų ji bandė perkalbėti mamą, o nesulaukusi atsakymo, kreipdavosi į tėtį. Bet ką tu, tėvams to nepaaiškinsi – mokytis reikia - ir viskas! Monika sunkiai pūškuodama įkėlė lagaminą į bagažinę. Įsėdusi į automobilį, ji dar pabandė perkalbėti tėvus, bet, sulaukusi neigiamo atsakymo, sunėrė rankas ir laukė kelionės pradžios. Kelionės, kuri turėjo iš jos atimti vasarą.
Tėtis pasuko raktelį, ir jie pajudėjo. Visą kelionę mergaitė nepratarė nė žodžio. Tėvai jai vis mėgino įpiršti nuomonę, kad tai jos pačios labui, bet, užsispyrėlei teatrališkai nusisukus, suprato, kad jų žodžių Monika tikrai nenori girdėti ir tauškėjo tarpusavyje. Jie pasuko į autobusų stotį ir sustojo prie raudono autobuso, ant kurio šono grėsmingai švytėjo užrašas,, Aušros Žvirblio vasaros mokykla - džiaugsmas jūsų širdims”.,, Kaip naivu. Ir kokia kvėša galėjo sugalvoti tokį kvailą šūkį? ” - pagalvojo Monika. Jai įlipus į autobusą, tėtis įkėlė lagaminą ir padėjo prie kėdės. Dukra klestelėjo ant naujais blizgančiais apmušalais papuoštos sėdynės ir abejingai žvelgė į tolį. Autobusui pajudėjus, mama ir tėtis ėmė mojuoti rankomis, siųsti oro bučinius, bet Monika į juos nekreipė dėmesio. Ji tik burbtelėjo:
-Ir už ką man šita tremtis…
Važiuodama tremtinė pastebėjo, kad autobuse tik ji viena. Tai jai sukėlė dar niūresnes mintis, ir atsidususi toliau spoksojo pro langą. Pro šalį plaukė žalių berželių giraitės, maži ežerėliai. Į langus spigino saulutė ir švelniai glostė merginos veidą. Atrodė, kad visa gamta nori prablaškyti ir pralinksminti Moniką. Staiga autobusas sustojo ir į vidų plūstelėjo įsiaudrinusių paauglių būrys:
-Ei, Simka, kaip sekasi?
-Gerai, Domka, gerai. Už ką šiemet į mokyklą?
-Už nieką. Aš pats pasiprašiau, - klegėjo balsai.
Monika stengėsi į juos nekreipti dėmesio, nors akys nevalingai krypo bendraamžių pusėn. Šalia jos klestelėjo kažkoks vaikinukas, didžiuliu klouno peruku, pro kurį nesimatė veido.
-Labas, aš Tomas. Tikiuosi čia neužimta, nes daugiau vietos autobuse nėra… Kuo tu vardu? - kreipėsi jis.
Bet Monika neatsakė. Ji mąstė tik apie save ir mažų mažiausiai dabar norėjo bendrauti su išsišokėliais ir kvaileliais.
-Ei, čia pas mus viena naujokė, tik kažkaip labai jau tyli. Gal patartumėte, kaip su ja susipažinti? - Tomas staiga šūktelėjo draugų pusėn taip, tarsi Monikos čia nebūtų.
Iš galo kažkokia paika mergiotė sušuko:
-Aš ją pažįstu. Ji Monika Dainytė. Mokosi kartu su mano seserimi. Keista, kad tokia drovi. Paprastai mėgsta bendrauti!
Visi pratrūko juoktis. Monika atsisuko ir metė kerštingą žvilgsnį išdavikės pusėn. Būryje mergiočių sėdėjo baltaveidė žmogysta. Kvaili motociklininko akiniai darė jos išvaizdą dar komiškesnę. Tačiau įžeistajai juoktis nesinorėjo. Linksmas veidelis buvo kažkur matytas.
-Čia juk Greta, mano geriausios draugės sesuo. Kaip ji taip galėjo, - sumurmėjo panosėje Monika.
-Ei, Tomai, nekreipk tu dėmesio į tą pasipūtėlę, - sušuko kažkas iš priekinių sėdynių, - mokykloje jai bus tikrai sunku. Pasipūtėlių ten gerai nepriima.
Monika apsimetė, kad to negirdėjo ir… nusisukusi į langą pravirko. Juk mokykloje jai bendravimo bėdų tikrai nekildavo, o dabar ji tapo visų pajuokos objektu. Kelionė ėjo į pabaigą…

ANTRAS SKYRIUS,, AUŠROS ŽVIRBLIO VASAROS MOKYKLA”
Atvykus paaiškėjo, kad jų autobusas nebuvo vienintelis. Čia jų stovėjo koks šimtas. Išlipę keleiviai bėgte pasileido į netoliese snūduriuojantį miškelį. Iš vairuotojo Monika sužinojo, kad lagaminų patiems temptis nereikės, nes jie bus sunešti į namelius mokyklos darbuotojų. Mergaitė irgi pasuko ton pusėn, kur nubėgo kiti. Miško proskynoje išdygo daugybė dviaukščių namukų, panašių į tuos, kurie liko Kaune. Tolėliau stovėjo didelis pastatas - mokykla. Šalia - didžiulė aikštė. Tarp medžių blizgėjo ežeras. Vaikai susirinko aikštėje. Prie mikrofonų pakilo grupelė žmonių. Į priekį išėjo jauna moteris. Apsirengusi solidžiai ir tvarkingai, bet džinsnis sijonėlis ir švarkelis rodė, kad ji mėgsta atsipalaiduoti po darbų ir pašėlti su draugais. Niekas į ją per daug dėmesio nekreipė, bet Monika pastebėjo daugybę žiedų ant rankų. Moteris plačiai nusišypsojo ir prabilo:
-Man džiugu matyti jus visus savo kasmetinėje vasaros mokykloje. Šiemet mūsų tarpe naujokų nedaug, bet vis tiek prisistatysiu. Aš esu Aušra Žvirblis. Šios mokyklos įkūrėja ir vadovė. O dabar prie reikalo. Mokiniai bus paskirstyti į namelius po keturis vaikinus ir po keturias merginas. Kiekvienas namelis turės savo mokytoją ir atstovą, kurį išsirinks per tris dienas. Išrinktieji dalyvaus susirinkimuose sprendžiant iškilusias problemas, kurių, tikiuosi, nebus daug. Taigi, dar namelio gyventojai privalės išsirinkti asmenį, atsakingą už maisto gaminimą ir tvarką. Prižiūrintys mokytojai jums išdalins pamokų tvarkaraščius. Pamokos prasidės dešimtą valandą ir truks po trisdešimt minučių kiekviena. Na, regis, viską pasakiau. Dabar paskirstysime moksleivius po namelius, - direktorė išsitraukė šūsnį popierėlių ir ėmė garsiai vardyti, - Greta Smolytė, Kristina Turliūtė, Šarūnė Karolaitė, Monika Dainytė, Tomas Aukštuolis, Nerijus Svirnas, Rokas Bartulis ir Dainius Pociukas. Jūsų prižiūrinti mokytoja bus mokytoja Saulė Kvedutė. Galite eiti į savo namelį.
Prie vaikų priėjo graži, gan jauna moteriškė, ir džiaugsmingai plodama rankomis visus apkabino. Tai ir buvo mokytoja Saulė. Ji vis negalėjo nustoti tauškėjusi. Visi ją švelniai vadino Saulute. Trumpai kirpti plaukai turėjo suteikti rimtumo, bet nuo nuolatinio šokinėjimo ir lakstymo buvo išsitaršę.
Burelis pasuko būsto link ir nebesiklausė, ką dar kalba Aušra Žvirblis. Monika bandė įsiterpti į būsimų kaimynų būrelį, tačiau liko it musę kandusi. Merginos šnabždėjosi ir piktinosi tuo, kad Monika buvo paskirta į jų namelį.
Kol merginos lakstė po namus ir ginčijosi dėl šio sezono madų, Monika tyliai išsikrovė daiktus į spinteles ir, atsigulusi į lovą, įbedė akis į lubas, kurios buvo nudažytos šviesia rausva spalva. Po kuklios vakarienės visi susirinko į svetainę aptarti tvarkos. Mokytoja išdalino tvarkaraščius ir paaiškinusi, kaip mokykloje atrasti kai kuriuos kabinetus, tęsė pokalbį:
-Dabar, manau, turėtume nuspręsti, kas ruoš maistą, nes aš, kaip matote, šiuose reikaluose nesu labai patyrusi, - mokytoja nusišypsojo.
-Liaukitės, mokytoja, mums visai patiko klasikinė kiaušinienė, - prabilo Kristina Turliūtė, - Jūs puikiai ruošiate maistą.
-Puiku, bet būtų geriau, jei jūs tai darytumėte patys, o man leistumėte užsiimti tik mokymo ir auklėjimo procesais, - pralinksmėjo Saulė. - Na, tai gal kas nors nori šią savaitę ruošti valgį?
Nuo sofos pakilo Greta.
-Aš norėčiau pabandyti…
Monika prisiminė, kaip Gretos sesuo pasakojo apie jos kulinarinius sugebėjimus. Tada jos juokėsi kai mergiotė sumaišė druską su cukrumi ar vietoje šokoladinio kremo ant torto užtepė batų tepalo, bet dabar, kai pasisiūlė padirbėti virtuvėje… Monika nieko nesakė. Ji tik suprato, kaip juokinga bus, kai Kulinarė ką pridarys. Mergina taip ir laukė tos akimirkos, kai galės atkeršyti išdavikei už incidentą autobuse.
Visiems sutikus, kad Greta dirbtų virtuvėje, mokytoja taip pat buvo patenkinta. Ji nusprendė, kad tvarkysis visi. Saulė suprato, kad jei tvarkysis kartu, nebus pykčių dėl smulkmenų. Ji užsiminė, kad namelio atstovą rinks kaip įmanoma vėliau, nes,, kuo ilgiau jūs tarpusavyje bendrausite, tuo labiau vieni kitus pažinsite ir galėsite objektyviau mąstyti renkant atstovą”.
Visi nuėjo miegoti, kad rytoj galėtų žvaliai pradėti dieną.

TREČIAS SKYRIUS,, PASLAPTINGASIS VIRĖJAS”
Ryte Monika atsibudo anksti, dar saulė nebuvo patekėjusi. Ji atvertė dienoraštį, kuris visą gyvenimą buvo jos geriausias draugas ir užrašė tik tris žodžius:,, NORIU TURĖTI DRAUGŲ! ”
Ji apsirengė ir nusileido į svetainę. Priešais televizorių stovintys minkšti krėslai buvo tušti. Visi susėdę valgomajame laukė pusryčių ir šnekėjosi. Monikai įėjus ir atsisėdus už stalo, visi nutilo ir ėmė piktai šnairuoti į ją. Į kambarį įėjo mokytoja ir Greta. Ji pažvelgė į mokinius ir pasakė:
-Vaikai, nepykite ant Gretos, jai šiandien matyt nelabai sėkminga diena. Pusryčiams gausite tik skrebučių su arbata.
-Ką?! - sušuko visi vienu balsu. - tai ko tu siūleisi, jei net pusryčių paruošti negali!
-Vaikai! - prabilo Saulė, bet jiems neatkreipus dėmesio sušuko labai piktai, - Mokiniai! Prašau ant jos nepykti, - mokytoja šiek tiek nurimo, - jai pavyks kitą kartą.
-Na, na, - pasipiktino Nerijus, - paruoš ji tau pietus, jei nesugebėjo išvirti kiaušinio.
-Liaukitės! - staiga prabilo Monika. Iki šiol ji klausėsi barnio ir džiaugėsi Gretos bėda, bet staiga joje prabudo gailestis. - Įsivaizduokite save jos vietoje! - ji jau niršo dėl tokio jaunuolių elgesio, - Kaip manote ji jaučiasi, kai jūs ją taip užgauliojate!?
Monika atsistojo nuo stalo ir nuėjo į savo kambarį.
-Na ir pasikėlusi ta mergiščia! - pasipiktino Kristina, bet niekas jai nepritarė. Visi sėdėjo nustėrę tokiu tylenės gestu.
-Greta atsisako savo pareigų. - prabilo mokytoja. - Jei dabar niekas nenori užsikrauti šio darbo ant pečių, tai teks man gaminti pietus, o vakare mes nuspręsime, ką daryti.
Mokiniams ši idėja labiau patiko, nei tai, kad nemokša gamins pietus. Jie atsigėrė arbatos ir iškūrė į mokyklą. Visiems išėjus Monika irgi nusileido į apačią ir išėjo į pamokas.
Pirmoji pamoka - matematika. Taip jau sutapo, kad mokytoja Saulutė dėstė matematiką, taigi pirmai pamokai pagyvinti, ji neliepė spręsti uždavinių ar atsakinėti į klausimus. Ji pranešė, kad ši pamoka bus skirta mokinių susipažinimui. Paaugliai plepėjo visą pamoką, net nuskambėjus skambučiui jie negalėjo vieni nuo kitų atsiplėšti. Prie Monikos drąsiai priėjo kelios merginos iš kaimyninio namelio ir paklausė:
-O ar tu tikrai tokia baidyklė, kaip mums pasakojo Kristina?
Jos ėmė kikenti ir nuėjo pasikalbėti su pažįstamomis mergaitėmis. Moniką šie žodžiai labai užgavo, bet ji stengėsi neparodyti savo širdgėlos kitiems. Ji visą pamoką prasėdėjo kamputyje ir rašė receptus į užrašų knygelę iš knygos, kurią prieš pamokas pasiėmė iš bibliotekos. Staiga prie jos priėjo mokytoja ir sušnabždėjo:
-Nagi, kodėl tu nebendrauji su kitomis mergaitėmis? O gal tau kas nors nutiko? Nebijok, pasakyk…
-Man nieko nenutiko, mokytoja, aš tiesiog… nenusiteikusi bendrauti…
Saulė įtariai pažvelgė į atsiskyrėlę, tačiau nieko nesakė ir pasitraukė į šalį.
Pažvelgę į savo tvarkaraščius pleputės nutilo. Jų laukė chemija. Kabinetas buvo gan didelis ir erdvus. Lentynose stūksojo marios piltuvėlių, menzūrėlių, kolbų ir kitokių indų. Klasės gale riogsojo didžiulis rašomasis stalas. Čia buvo prikrauta knygų, įvairių blankų, ir kitokių popierių. Už stalo sėdėjo profesorius. Jis susiraukė, pakėlė akis ir piktai pasisveikino. Lygiai sušukuoti plaukai, tiesut tiesutėliai parištas kaklaraištis ir lyg veidrodžiai nublizginti batai rodė jo charakterio kietumą ir nepalaužiamą griežtumą. Profesorius atsistojo ir nužvelgė mokinius piktu, ryžtingu žvilgsniu.
-Tai ką, mielieji, pradedame pamoką? Iš karto noriu pareikšti, kad jei manote, jog vasarą tinginiausite, labai klystate. – profesoriaus veidą iškreipė pagiežinga šypsena.
Kai kurie krūptelėjo, bet supratę, kad niekur nepabėgs, giliai atsiduso ir laukė užduočių. Jaunimas negavo jokių nuolaidų. Jie turėjo kartoti naujas formules ir mokytojas nekreipė dėmesio į tai, kad kai kurios mergaitės piktinosi tokiu elgesiu. Monika visada gerai mokėjo chemiją, todėl galėjo atsakyti į visus pateiktus klausimus. Visą pamoką rimtai mokęsi mokiniai gavo po krūvą namų darbų. Profesorius Kraupas į visus žiūrėjo labai piktai, nes tikėjosi sulaukti geresnių rezultatų, bet Moniką jis pasikvietė prie stalo ir įrašė į jos pažymių knygelę dešimtuką. Po pamokos panelės būreliais šnibždėjosi, esą ne veltui profesorius pramintas Juoduoju Baronu.
Kitos pamokos slinko taip pat sklandžiai, kaip pirmosios. Monika patiko visiems mokytojams, todėl grįžo pilna entuziazmo toliau mokytis. Grįžę iš pamokų visi susiruošė maudytis, bet Monika atsisakė, o kai mokytoja jos užklausė, kodėl ši nesiruošianti:
-Negaliu, mokytoja, na man tos… ai, pati suprantat…
-A… tuomet viskas aišku, - numykė mokytoja ir palikusi merginą namuose išėjo su kitais prie ežero.
Vos tik visi paliko namus, Monika puolė į virtuvę. Ji išsitraukė savo užrašų knygelę ir ėmė šaldytuve ieškoti reikalingų produktų. Greitai visi namai pakvipo gardžiais kvapais, ir ji laiminga ir patenkinta padėjo viską ant stalo valgomajame. Netrukus išgirdo balsus prie durų ir supratusi, kad grįžta moksladraugiai nėrė į savo kambarį. Ji valgyti nenorėjo, nes gamindama šio bei to užkando. Tomas įėjo pirmas ir sustojo tarpduryje:
-Tomai, kas atsitiko, ar sustingai, ar ką? - iš galo pasigirdo balsai.
-Ne, tik… ar užuodžiat? Kas čia taip kvepia?
-Tai tavo odekolonas, o dabar eik vidun!
-Ne, ne odekolonas. Kažkas kvepia labai skaniai. Einu pasižiūrėsiu…
Staiga iš valgomojo ataidėjo džiaugsmo šūksniai:
-Ei, chebra, čia mes turime namų elfą, tik pažvelkit, kaip čia viskas skaniai atrodo!!!
Visi suvirto į valgomąjį ir sustojo. Čia buvo karališki pietūs. Viskas patiekta gražiuose dubenyse, papuošta. Visi susėdo valgyti, nes buvo mirtinai išalkę. Pavalgius, Tomas paklausė:
-O kur Monika?
-Tikrai nežinome, Tomai. Jos prie ežero nebuvo. - prabilo Nerijus.
-Gal ir gerai, gal išvažiavo namo? - nusijuokė Kristina.
-Nesikabinėk, Kriste! - staiga supyko Tomas.
-O! Kažkas atsitiko? - pašaipiai atkirto mergina. - Einu, man čia neįdomu.
Ji atsistojo ir nuėjo į savo kambarį. Viršuje garsiai trinktelėjus durimis, Nerijus tarė:
-Ačiū, mokytoja už skanius pietus.
-Bet aš jų neruošiau! - sutriko Saulutė, - aš juk visą laiką buvau su jumis.
-Tuomet, kas paruošė, - visi choru paklausė.
-Nežinau, -nutilo mokytoja, - bet namuose buvo tik Monika. Tik ji galėjo…
-Liaukitės, mokytoja. - pertraukė ją Šarūnė. - juk ji su mumis net nesikalba, o kai mes dar ją taip atstūmėme… kažin, ar kas ruoštų tokius skanius pietus žmogui, kuris ją taip įžeidė.
-Bet tai ji ir paruošė! - sumurmėjo Greta. Ji dar bijojo drąsiai reikštis dėl įvykio ryte.
-Ką čia paistai? - sukluso Rokas.
-Taip, kai buvau akimirkai sugrįžusi atgal, Monika triūsė virtuvėje…
-Taip, patikėjau, štai aš Monika, manęs visi nemėgsta, paruošiu jiems skanumynų…- Rokas ėmė maivytis ir vaizduoti komišką situaciją
Visiems tai pasirodė labai juokinga ir jie išsiskirstė po kambarius. Monika sėdėjo už stalo savo kambaryje ir rašė dienoraštį. Ji dar kartą užrašė tuos tris žodžius, kuriuos rašė vakar, tik dar didesnėmis raidėmis. Staiga į duris kažkas pasibeldė:
-Kas ten? A, čia tu? - murmtelėjo ji, pamačiusi Gretą tarpduryje, - Įįeik…
-Labas, - nedrąsiai prakalbo mergaitė, - norėjau su tavimi pasikalbėti…
-Aha…- Monika net nepakėlė akių nuo sąsiuvinio.
-Ar girdi, noriu pasikalbėti ir norėčiau, kad tu atsisuktum! - pyktelėjo Greta. - Taip jau geriau, - nusiramino, kai niūrioji atsisuko, - klausyk, nepyk, kad aš taip pasakiau apie tave autobuse…
-Nepykstu…
-Po šiandienos ryto aš supratau, kaip tau buvo skaudu. Ir taip pat žinau, kad tai tu paruošei pietus, nes buvau grįžusi į namelį ir tave pamačiau…
-Ką!? - išsigando Monika, - Norėjau pasakyti- tikiuosi, kad niekam nepasakei?
-Atleisk, regis nepagalvojau ir jiems viską papasakojau...
-Puiku! Tiesiog nuostabu! …
-Ne, jie matyt nelabai patikėjo, nes Rokas ėmė išdarinėti visokias grimasas.
-O ką veikia kiti?
-Nieko, bet Tomas domėjosi, kodėl tavęs nėra prie stalo.
-Gerai… Aš nenoriu būti atstumta, aš prie to nepratusi, norėčiau, kad su manimi draugautų, o ne engtų. Tik aš kalta dėl šios situacijos, jei nebūčiau užsispyrusi, kaip ožka, dabar taip nebūtų. - Monikos akyse sužibo ašaros.
-Na, kas čia dabar? Tik nepradėk čia man žliumbti! - ėmė raminti Greta, - Niekis, nenusimink. Aš tikrai su tavimi nenoriu pyktis, norėčiau su tavimi draugauti. Be to, manau, jog ir kiti palaipsniui supras, kad tu tikrai nesi tokia jau bloga. Jei nori žinoti, aš manau, kad Kristina už tave šimtą kartų prastesnė. Ji labai išlepinta mergiotė… Na, bet ką aš čia taip daug plepu, jei nepadarysiu iki rytojaus chemijos namų darbų, bus blogai…
-Iki! - dar šūktelėjo jai išeinant Monika.
Prieš vakarienę jai kažin kur išgaravus, kitos ėmė mąstyti, kurgi galėjo nueiti ta pikčiurna. O ši turėjo paslaptį, kurios dar nenorėjo visiems atskleisti. Ji greitai įslinko į savo kambarį, uždarė duris ir… kažką pakišo po spinta.
Vakare, Monikai nusileidus į svetainę, merginos į ją pažvelgė gan draugiškiau. Ji nedrąsiai prisėdo ant sofos krašto. Apsidairiusi pažvelgė į Gretą. Ji šypsojosi. Tai suteikė merginai drąsos. Monika atkreipė dėmesį į tai, kad Kristina sėdėjo sunėrusi rankas ir nė nemanė pažvelgti jos pusėn. Galiausiai Tomas prabilo:
-Mes be tavęs nusprendėm, tikiuosi nesupyksi, kad tu nuo šiol ruoši maistą. - jis nusišypsojo. Šalia prunkštelėjo Kristina. Regis jai visai nepatiko Tomo elgesys.
-Puiku, - pratarė Monika irgi nusišypsodama.
Vakaras ėjo į pabaigą ir visi išsiskirstė į savo kambarius. Monika irgi patraukė kambario link. Prie durų ji išvydo kažkieno figūrą. Priėjusi arčiau suprato, jog tai Tomas.
-Tomai, ką čia veiki?
-Aš…- pasimetė vaikinas, - aš tik… aš norėjau… tu…
-Na, nemikčiok, kalbėk normaliai. Ką aš?
-Na, tu regis visai faina mergiotė. - tikrai matėsi, kad Tomas norėjo pasakyti kažką kita, bet Monika tylėjo, - Tikiuosi, kad ir kiti tai netrukus supras. - jis vėl nusišypsojo.
-Taip, ir aš to tikiuosi, - staiga Monika pasijuto siaubingai kvailai stovėdama čia prie durų ir veblendama kvailystes.
-Na, tai labanaktis…
-Labanaktis…
Mergina įžengė į savo kambarį. Atrodė, kad tuojau pradės šaukti. Ji niekada nebūtų pagalvojusi, kad susirasti draugų yra taip sunku. Atsisėdusi ant lovos krašto ji pažvelgė į šeimos nuotrauką, stovinčią ant stalelio:
-Mama, ačiū, kad privertei mane čia atvažiuoti. Aš tau būsiu amžinai dėkinga už tai.