Paklusnumas (5). Dumb

PAKLUSNUMAS

5.
Dumb


Stovėjau vidury kambario su ta plyta rankoje ir karštligiškai svarsčiau, koks turėtų būti mano sekantis žingsnis. Ar aiškinti ką nors močiutei, ar tiesiog pavadinti viską kokio nors šizoido paštininko klaida bekraunant siuntinį?
"I am buried up to my neck in contradictionary flies... "
Pasirinkau antrąjį variantą. Nenorėjau, kad ji ką nors žinotų – tik susijaudintų, paskambintų mano tėvams, padidintų savo ir kitų infarkto rizikos faktorių.
Žinojau, kad racionalus žmogus būtinai papasakotų dar kam nors, gal net praneštų policijai. Tačiau aš negalėjau. Vadinkite mane bepročiu, tačiau aš norėjau viską išsiaiškinti pats. Gal tai buvo idiotiškas būdas parodyti savo savarankiškumą ir rūpestį Gretai, gal noras suvesti asmenines sąskaitas su Miku (niūrių epizodų iš vaikystės buvo ir daugiau), o gal aš tiesiog bijojau, kad manimi vistiek niekas nepatikės. Tikrų įtariamųjų nėra, įrodymų taip pat! Dėl tos plytos su lašeliu kraujo tikrai niekas nekels baudžiamosios bylos nežinia kam.
Prieš močiutei išeinant, panūdau dar šį tą išsiaiškinti.
"I'm not like them, but I can pretend... "
- Babut, o nuo ko buvo siuntinys?
- Nežinau, vaikeli... Net pavardės nėra, pasirašė - Petras.
- Nepažįstat?.. O be siuntinio, jokio atskiro prierašo negavot?
- Ne.
- Aišku. Čia tikrai kažkas suklydo, sumaišė siuntinius.
- Bet kas galėtų siųsti kam nors plytą?
- Nežinau... Juk žinot, šiais laikais visokių kuriozų nutinka... Gal galit palikti visą tą dėžę čia? – Susirūpinau. – Mes norim ją patyrinėt, gal ką nors išsiaiškinsim.
- Gerai, tik atsargiai, vaikai, ir niekur neišeikit, tuoj
pietūs.
"Puiku! Pietūs! Visą dieną tik ir svajojau vėl pamatyti dvimetrinį falą, kalbantį Nirvanos dainų nuotrupom, o vėliau maloningai praleisti laiką burna į burną su klozetu".
Močiutei išėjus iš kambario, atsiklaupiau prie dėžės ir įsispoksojau į jos dugną.
- Ką ten matai? – Susidomėjo Greta.
- Nieko. Ir tai keista.
- Kodėl?
- Aš jau turiu savų minčių, kas ir kodėl taip daro. Tai įspėjimas, įspėjimas man. Ieškau, kas galėtų tai
patvirtinti.
- Įspėjimas? Ką turi omeny?
- Galbūt šis kaimas nėra toks jau nedraugiškas, ir kažkas nori man padėti.
"The sun is gone, but I have a light... "
Staiga čiupau ir tiesiog apverčiau dėžę. Dar po akimirkos veidą nutvieskė Einšteiniška šypsena.
- Bingo! Pažvelk.
Prieš mūsų keturias akis buvo ant tamsiai gelsvos dėžės dugno juodu markeriu iškeverzotas simbolis, kurį aš akimirksniu atpažinau.
- Kas tai?
- Paulius! Tai Paulius! Jis čia!

Man devyneri. Klūpau kelio viduryje ir kreida paišalioju visokias nesąmones. "STOVĖTI DRAUDŽEMA", "PASLĮSK ANT SKREPLIO", "NO PARKINK" ir t. t.
Staiga iš tolumos atbirbia motociklas ir sustoja iškart po užrašu "STOVĖTI DRAUDŽEMA". Išlipa šalmuotas vyrukas.
- Sveiks, mažiau. – Žodžiai nepikti, intonacija draugiška. Ištiesia ranką. Paspaudžiu ją tvirtai, bet vistiek jaučiu, kad anas maniškę lengvai galėtų paversti manų koše. – Aš Paulius. Tu Rimšių vaikas?
Nustembu, kad šitas odinis košmaras žino mano
pavardę.
- Aha. Aš Simas. – Po kelių akimirkų mintyse jau jaučiuosi kietas, kad turiu draugą baikerį, ir pradedu maivytis. - Bet čia... draudžiama stovėti.
Paulius žvilgteli į užrašus ant asfalto. Sukrizena.
- Duok šen kreidą.
Niurnėdamas ir nepatenkintas, duodu jam tą mažą baltą gabalėlį, kuris man, kaip policininkui, yra būtinas teisėsaugos organams tiekiamas inventorius.
Paulius pasilenkia ir aš raukydamasis pamatau, kad jis taiso mano gramatines klaidas.
- Mokyklos ryškiai nemėgsti?
- Neee. – Suzirziu.
- Niekis. Visus paleidžia po dvylikos metų. Sulauksi amnestijos.
Ir žvygteli pats iš savo juoko, kurio aš nesuprantu.
- Klausyk. Jei kas nuskriaus, ar šiaip jei norėsi pasišnekėt, atvaryk va į tą namą. – Parodo pirštu. – Aš ten gyvenu.
Prieš užlipdamas ant motociklo, mano naujasis draugelis ant kelio dar nupiešia apskritimą ir savotišką šakutę jo viduje.
- Nebūk tiek daug ant kelio. Gal čia ir kaimas, bet mašinų vistiek pasitaiko. Pys, - sako jis ir nušvilpia tolyn, palikdamas mane sukti galvą, koks čia naujas kelio ženklas ir kaip juo drausminti pravažiuojančius.

Greta kurį laiką vartė akis, bet netrukus prisiminė.
- Aaa, Paulius! Tas baikeris! Aš gi jį vaikystėj įsimylėjus buvau!
"Skin the sun, fall asleep... "
- Ane? – Suraukiau visus įmanomus veido raumenis.
- Ane! – Greta kumštelėjo man į pašonę ir skersakiuodama sučiulbėjo: - O pavydi?
- Aišku. – Apsidžiaugiau, pajutęs tokius man skleidžiamus signalus. Tačiau burkavimams nebuvo laiko. – Bet... Man pasidarė įdomu. Mes turim aplankyt Paulių!
Taip ir padarėm, išlėkėm uraganu. Greta irgi užsikrėtė visom šitom mįslėm. O gal tiesiog pasiilgo savo senos meilės. Tikėjausi, kad tai pirmas atvejis.
"Wish away, the soul is cheap... "
Namą radom greitai, jis buvo visai netoliese. Senas, to pačio išplanavimo ir spalvų gamos kaip ir daugumos kitų N. namų, pastatas dvelkė noru mus įsileisti. Bent jau taip atrodė iš tolo.
Priėję prie durų, pasibeldėm, nes skambučio nebuvo.
Niekas neatidarė.
- Blemba, - susinervinau. – Aš taip nežaidžiu.
"Lesson learned, wish me luck... "
Pasilenkiau, patraukiau durų kilimėlį ir – o, šventas Jeronimai! – pamačiau mažą raktelį.
- Simai. Dingstam. – Tyliai šnabždėjo mano draugė. Bet aš buvau pernelyg užsivedęs.
- Nesijaudink. Gal mes tai turim padaryt.
Tyliai atrakinau duris ir jos prasivėrė, tradiciškai sucypdamos, atverdamos kelią į tamsią nežinią ir nutraukdamos paskutinę Gretos nervų stygą.
- Ne, aš tikrai lieku. – Ji atsitraukė nuo durų. - Būk geras, neik.
Nieko neatsakęs, įslinkau vidun, ir už manęs užsidarė durys. Mane valdė tikriausiai vienas baisiausių ginklų – smalsumas. Netrukau apsiprasti su tamsa, ir pradėjau tyliai vaikščiot po kambarius.
"I think I'm dumb... "
- Išvažiuok! – Kiekvienas mano kūno raumenėlis tą akimirką pamiršo savo funkciją. Bijojau atsisukti, nes žinojau, kas už manęs.

[Bus daugiau]

Screamizavonė 2005