Eilės, gimę lietui vanojant žiemkenčius.

Sukirpo, tiesiai žirklutėm slystant.
Tik tą radau, ką ir pasėjau.
Šiandien namo parves žaltvykstė.
Ir vėl galvos, jog išprotėjau.

Lininiais siūlais – tiesiausi dygsniai.
Labai jau greit žinia apskriejo.
-Lankom parėjo, skelbt nedrįsta,
Kad pjovė tą, ką ir pasėjo-

Storiausia drobė vargus pažįsta.
Ir vėlei, nepaklausus vėjo,
Gaudau tuščiuos aruoduos klyksmą.
Ryt sėsiu tą, ką pjaut norėjau.