Po Čiurlionio žvaigžde...

Minga ir tyla miestas pavargęs
Ir gaubia rūsti Ramybė kasnakt
Karaliai žili šviesą rankom apglėbę
Apgaubia ir pradeda pasakas sekt.
Lėtai, pamažu slenka sapnas link miesto,
O saulė slepias pasaulio krašte.
Juodi ir balti Aukos dūmai ištiestas
Užgožia rankas tyro angelo čia.
Stačių ir aukštų uolų nesibaido jis,
Kelias šviesus veidas, žvelgia žemyn.
O laiptai į dangų vis kyla ir vėlei
Nepasiekia Saulės ir neria žemyn.
Snaigės ima apleist Žiemos dangų.
Tiesa užpustyta vaduojas mirtim.
Antai Kryžiai Žemaičių pavargę ir vangūs
Nutyla. Rūstybė virpina sielą mintim.
Tylos Tvanas užlieja padangę
Ir pradeda siaust ir dūkt nebylus.
Ne! Kaip tik kyla triukšmas! O varge!
Audros duktė Jūra ūmai pasius.
Skęsti ims Laivas vienišas Naktį,
Čaižys jį negailestinga banga.
Ir tik Žvaigždės visad galės pasakyti:,, Už visą jo gėrį, tokia pabaiga? "
Raitas ant žirgo sniego baltumo
Lėks paskui Žiemą medžioklis Šaulys.
Ir vietą užleis Pavasario saulei,
O paukštis vėl džiaugsis išvengęs strėlės.
Niūri liks tik Varpinė, skambins varpais...
Iš naujo Sutvertas Pasaulis vėl žais...
Suklupus Mergelė klausys pažadais
apipintos Pilies Pasakos...