- Temstant jau nebeskiriu, kokią žolelę į rankas paimu. Visos vienodos, ne tai, kad jaunystėje, ne tik akys matė - rankos jautė, o kvapas ir tas pasikeitė.
Porina Janė Janikei. Abi žolininkės, gal truputi ir raganos, į „Joninių“ šventę atėjusios, kiekviena savo žolelių ir ne bet kokių, o ypatingų nuo įvairių negalavimų ir kūno, ir sielos atsinešusios. Moka jos įvairių užkalbėjimų, užšnibždėjimų, tiek liežuvius išmiklinusios nė valgydamos nemurmėti negali. -Tad ir dabar stovėdamos vidury „Joninių“ slėnio atskiruose namukuose, ūkvedžio sukaltuose, žoleles kabinėdamos, antpilus dėliodamos, plepa be perstojo.
- Temstant, sakau nebeskiriu žolelių!
- Taigi girdėjau. Mane mamaitė nuo mažens išmokė visas žoleles skirt ir jų vardus prisimint. Guliu aš pievoj ir skaičiuoju kiek įvairių žolelių yra, po to jų vardus sakau. Ir dabar taip mėgstu gulėdama kiekvieną žolele vardu pavadinti, kietis, barkūnas, čiobrelis...
- O aš tai Janike, knygą tokią gavau, kur ir aprašymas žolelės ir prie pavadinimo keistas prierašas, nesuprantamas toksai ir sunkiai įskaitomas. Va, kad ir tas, paprastasis erškėtis...
Janikė. - Kaip anas vyriškis, eina ir visus nuo savęs atbaido savo spygliuotais žvilgsniais ir ūsais, ir rankom, ir...
Janė. -“ Rosa canina“, žydi birželio- liepos mėnesį.
Janikė. -Taigi čia lotyniškai. Pažiūrėk koks strainas vyriškis, gal pas mus eina, žolelę nusipirktų.
Janė. - Paprastasis čiobrelis.
Janikė. - Na koks tau čiobrelis! Tikriausias geltonžiedis barkūnas.
Janė. -Yra ir toks „Melilotus officinalis“. Augalas turi nuodingų medžiagų. Gausus preparato kiekis gali sukelti galvos skausmus.
Janikė. - Visi jie officinalis, gali sukelti ir galvos, ir širdies skausmus.
Janė. Na apie čiobreli „Thymus serpyllum“ rašoma, kad eterinis jo aliejus gali padėti tik nuo reumato sukeliamų skausmų.
Janikė. -Praėjo! nepamatė! Kaip tas didysis debesylas...
Janė. -„Inula helenijum“ nepatariama vartoti sergant sunkiomis širdies ligomis.
Janikė. - Patariama – nepatariama, gal man liūdna kartais vienai pievoje gulėti ir skaičiuoti žoleles, prisiminti jų vardus ir laukti kada ateis laikas jas skinti.
Janė. - O vaikeli, tau reikėtų jonažolės antpilo pagerti, nervus nuraminti, žaizdas užsigydyt. Išeit į jaunimą padainuot, polka sutrypt.
Janikė. -Mat jau trypsiu, pirma išsirėdyt reiktų kaip baltažiedei notrelei, tokios nė žolynai neprisileistų.
Janė. -Žolynų knygoje parašyta, kad baltažiedės notrelės„Lamium album“ žiedai vaistams vartojami dar neapvytę. O vėliau tai ir laminuok į albumą.
Janikė. - Na gi parodyk knygą, įdomiai joje rašoma. Paprastoji linažolė „Linaria vulgaris“, augalas nuodingas. Paprastasis kietis „Artemisia vulgaris“, ilgai ir daug preparato vartoti nederėtų, nes galima apsinuodyti, pražiangialapė blužnutė „Chrisos plenium“, augalo cheminė sudėtis nėra galutinai ištirta, vaistinis valerijonas „Valeriana afficinalis“, didina kraujo krešumą ir mažina darbingumą, paprastoji pakalnutė „Convallaria majalis“, augalas nuodingas, uogos nevalgomos, trispalvė našlaitė „Viola tricolora“, gausus nuoviro kiekis gali sukelti vėmimą, baltoji balanda „Chenopodium album“, tik jauni lapai ir ugliai tinka sriuboms ir salotoms, siaubas ko tik čia neprirašyta!
Janė. - Nuo podiumo tiesiai į albumą, vat tau ir viola trikolora.
Janikė. – Vaje koks kvapusis mairūnas praėjo.
Janė. – Vienmetis augalas, vienmetis.
Janikė. – Na gerai, o pati tamysta ar vadovavaisi šia knygą tiek metų pragyvenus, ha!!! Juk tą knygą gal vakar gavai ir porini šias tiesas lyg dešimt dievo įsakymų, koktu daros beklausant.
Janė. – Sudėliosiu žoleles pagal knygą, atrinksiu kaip kareivėlius pagal laipsnį. Knygoje viskas parašyta.
Janikė. – Lyg ir taip nežinotum, katra nuo ko padeda ir kam tinkama. Tik negali su jomis nei pašokti, nei meilių žodelių iš jų išgirsti. Jau geriau kad ir su paprastais amalais paulioti.
Janė. – Žinoma. Knygoje taip ir parašyta, paprastasis amalas „Vikum album“ – nuodingas. Po to ir save į albumą įdėt galėsi.
Saulė j u persiritus į vakarinę dangaus pusę švelniai kalbina žemę, glosto kiekvieną žolelę, taip kruopščiai Joninių slėnyje nušienautoje pievoje. Kelia kiekvienos žolelės aromatą. Kvapai susimaišo su jau iškabinėtomis, žolininkių išdžiovintomis jonažolėmis, ajerais, čiobreliais, ugniažolėmis, apyniais, visų ir neišvardytum, susimaišo su praeinančių žmonių kvepalų aromatu. Saulės įkaitintas oras, persotintas kvapų įvairumu, atrodo nusėdo slėnyje ir kviečia kiekvieną čia atėjusį sustot. Atsisėst pievoje, pajust žolelių kvapų kalbą, susimąstyt. Kiekvienas gaivus pietų vėjo atneštas oro gurkšnis, nustumia šalin persotintą kvapų mišinį, nors po akimirkos kvapai vėl užvaldo slėnyje esančius. Atrodytų žemė kvėpuoja.
Jonas sukaitęs, kaip ir žemė, pasipuošęs lino rūbais, rankose laiko gėlių ir žolynų pundą. Prieidamas skvarbiu apuoko žvilgsniu nužiūri Janikę.
Janė. – O senas nebuvėli! Kada aš galiu tikėtis gauti nuo tamstos skolą?
Jonas – O tikėtis tai tamsta gali net iki savo mirties. Štai jums mano gražuolės, po kupolę gražiausių gėlių ir žolynų pareidamas tiesiai per kalnus priskyniau, be to, Janike, nužiūrėjau puikiausią vietelę, manau po vidurnakčio ten ir turėtų pražysti paparčio žiedas. Ir jei ne mes pirmi ten būsim, tai kiti nuskins ta žiedą. Liksim vėl jo nematę.
Janikė. – Tu pirma skolą atiduok. Kiek susitinkat vis tą patį girdžiu.
Janė. – Senas mūsų priežodis, taip mes lyg vienas kitą labiau palabintume. Jonas man kaip plačialapis gyslotis „Plantago major“, nors ant žaizdos dėk, visus uždegimus pašalins.
Janikė. – Plačialapis!!! O aš tai vaistinė melisa, puikus prieskonis, o ypač arbata. Jei norit atsigaivinti, gerkit! Ir vis tiek aš nei giriuos, nei ką.
Janė. – Senbernis tas mūsų Jonas užkietėjąs, nieks jo nebeišjudina. Pliauški Jonai, apie paparčio žiedo ieškojimą, o patį tai nė su pagaliu vidurnaktį neišvarytum? Nebent tau žolelių antpilo gero duočiau, kad jausmus tau išjudintų.
Jonas. – Ačiū tamistai. Pereitą savaitę sugirdei, įkalbėjai, tai tris dienas iš miško neišėjau. Nei valgyt, nei miegot galėjau. Dar audra ramybės nedavė, po medžiu nepatupėsi. Naktį perkūnas pavojingesnis ir žaibai baisesni.
Janė. –Tai dėl ko perkūnas naktį jau pavojingesnis?
Jonas. – Ogi nemato perkūnsargio ir pliekia kur papuola. Ausis užgula kai trinkteli pašonėje, lyg patranka būtu iššovus, parako kvapą sumaišytą su žeme ir visokiais žolynais užuosti gali. Samanos pasišiaušia, o medžiai vienas su kitu apsikabina. Spengianti tyla stoja. Ir ką tokioje tyloje pasakyti? Nei rėkti, nei bėgti.
Janikė. – Tai gal nesulaukęs trumpiausios nakties papartynuose, tarp žaliai chaki spalvos samanų kilimų, po ąžuolais ir po eglėmis skarotomis, tu paparčio žiedo ieškojai? Gal radai jį, tarp kankorėžio sėklų, po egle seniausia. Dabar jį paslėpęs vietelėj puikiausioje kvietiesi mane, kad parodytum. O jei jo nėra, tai ko mums ten eiti?
Janė. – Raminkis dukrele. Didžioji ugniažole mano, kiekvienas nuodų turime, tik taikliai naudoti juos reiktų.
Janikė. – Prisiskaitė mat knygų ir išvarto kiekvieną žodį, kaip patogiau. O pats kaip apynys, vyniojies apie kojas. Parneštum geriau žaldokų, išalkom abi. Ir žmonių prikviestum, juk mes atėjome vaistažolių parduoti, jų antpilų.
Janė. – O gal pats Jonai išgertum, turiu gero meilės eleksyro. Paklausytum moterų nuomonės, jos daug švaresnės nei vyrų.
Jonas. – Gal būt! Juk jos taip dažnai jas maino.
Janikė. – Nesispyriok, išgerk. Toks rūškanas nebūsi. Gal trumpiausios nakties paslaptį atskleisi, paparčio žiedą rasi.
Jonas. – Geriau jums anekdotą apie žoleles papasakosiu, tai gal nesikabinsite.
Abi. – Rėžk, sakyk!!!
Jonas. – Kalbasi žiniuonis ir sūnaus tėvas.
- Tamsta prisiekdamas tvirtinai, kad gali išgydyti nuo kiekvienos ligos, teisybė?
- Tikra teisybė! Ir mano gydimas visuomet padeda, jei tik ligonis atsidėjęs klauso visų mano nurodymų.
- Bet žiūrėk tamsta, mano sūnus gėrė tamstos išgirtus vaistus ištisus metus ir gerdamas paskutinį šaukštelį, ėmė ir numirė.
- Na matote, kad mano teisybė. Jis neklausė mano nurodymų. Juk aš jam sakiau, kad privalo gerti tuos vaistus ištisus dvejus metus, o jis gėrė tik metus.
Janė. – Na va pats sakai reikia klausyt, o neklausai. Išgerk eleksyro, visai kitaip matysi, jausi ir užuosi.
Janikė. – Gerk gi Jonai, vėliau ir pašokti gal nueitume. Šventė dar tik prasideda, kur dar vidurnaktis.
Jonas. – Gal nežinot, prie ano stalo visus Jonus, Jones, Janinas registruoja, sako suskaičiuosim, jei daug bus, skelbsim Jonų respubliką ir prezidentą rinksime. Eisiu aš, ten gal skanesniu gėrimu pavaišins. Vėliau atnešiu žaldokų . O į vakarą gal ir pasišoksime, Janike. Smagiai pašokus, didžiai privargus, smagu pievoje pirmą rasą sutikti. Nenusakoma gaiva visą kūną užlieja, kai rasa nuprausia. Įsiklausai į tolumas, viskas alsuoja, juda, kruta. Gamta nuo užgimimo, verčias į brendimą.
Janikė. – Tai filosofas. Sakyk Jane, tai šiandien „Rasos“ šventė ar „Joninės“?
Janė. – Viskas kartu, vaike. Viskas kartu.
Priėjo pulkelis moterų. Pirma nužiūrėjo žolininkes, pasipuošusias pagoniškais rūbais, vėliau jų žvilgsniai susipynė tarp gausos žolelių ir antpilų.
- Kokia žolelė nuo galvos skausmo?
- Kas padėtų venų išsiplėtimą sumažinti?
- O nuo sąnarių susidėvėjimo?
- Odos išlyginimui, nuo raukšlelių, turite?
- Girdėjau jonažolė padeda nuo devyniasdešimt devynių ligų.
- Kokias ligas ji gydo?
- Kiek kainuoja?
Moterys nueina prie laužo. Dūmai besivyniojantys kaip vijokliai palei žemę, nustelbia kvapų aromatą. Ugnies liežuviai graibydami alksnį, sudėtą į laužą, įkaitina arčiau stovinčių veidus. Jie parausta, lyg iš gėdos. Ugnis šokčioja, tai aukštyn, tai į šoną. Lyg atlikdama magišką ritualą. Stovinčiuosius ji lyg užbūrė. Neatitraukdami akių, nuo liepsnos šokio, jie stovi lyg pievinės šilagėlės. Atrodo lauktų, kad ugnis ir juos apvalytų. Sudegintu rūpesčius ir bereikalingas mintis.
Janikė. – Priklausinėjo, pripliurpė, o atsakymo nebelaukė. Nei pasilabinti nebemoka. Ne taip kaip judu su Jonu. Nors arbatėlės meilažolių nusipirktu, romesnės būtu.
Janė. – Tik ugnis jas sustabdė, suviliojo ir dar ilgai nepaleis nuo jų pačių minčių.
Janikė. – Jonas grįžta, pilvu išverstu. Matyt privaišino. Žiūrėk ir mums žaldokų atneša.
Jonas. – Užkrimskit žaldokų ir nueikit užsiregistruot. Abi pasus juk turite, o gal Janike dar neturi?
Janikė. – Aš jau pilnametė, tuzapilvi.
Jonas. – Tai pirmą šokį užsiprašau. Pažadėk jog eisi.
Janikė. – Skanu kaip. Gerai, jau gerai.
Janė. – Skalsu...
Jusvas