ieškok manęs pilnaties žiedų pūgoje
kai nemiga šoks baltą tango
spinduliui tamsos glėbyje užmiegant
sugrok vėjo dainą
šilkinėmis vortinklių stygomis
ant juodojo serbento krūmo
audros lopšyje neišsūpuoti
išeikime į rytą tuo taku
kur gelžkelis suka į pietus
tik ---
surask mane
Eilėraštis paslaptingas, puikiai ištemptas iki paskutinių dviejų žodžių. Jau pirmose eilutėse aptinkama nuorodų: kur ieškoti ir kada ieškoti, kokios sąlygos turi būti įvykdytos, kad galėtum "atrasti". Eilėraščio situacija gan girdėta, bet išpildymas neblogas, o dabar pasikabinėsiu (šiandien aš rūstus lietus). Taigi: "žiedų pūgoje
kai nemiga šoks baltą tango" - tas baltą tango susintezuotas su žiedų pūga jau nusibodęs, būtent tas tango, gal kaip kitaip reiktų, na, nežinau. Toliau, "šilkinėmis vortinklių stygomis" - metafora taip pat ne iš naujųjų, aišku, nereikia visiškai visko naujo, bet tos metaforos jau apsitrynusios ir tokios net šablonais tapusios. Serbentų krūmas - labai gerai, man patiko. Ir vis dėl to, radau paukščius šiam eilėrašty: "gelžkelis suka į pietus", o jau lyg ir buvau leptelėjęs, kad šįkart paukščių nėra. Yra. Smagu. Kaip jau sakiau eilėraščio frazės matytos/girdėtos, bet tu jas kitu kampu, geriau sulipdei, už tai ir duodu ketvertą, na, o jausmas... jausmas... jausmas... Šilta perskaičius. Pabaiga itin smagi.
Vortinklis labai gražiai suskamba su gelžkeliu. Bet čia pats formalumas.
Kur kas stipriau yra pavadinimo sąšaukos su paskutiniąja eilute, apskritai, kondensuotos pavadinimo implikacijos.
O be to ir patsai monologas, na, kaip čia nebanaliau išsisakius...gražus, ar ką? ech. Tie raginimai. ech. Vienatvės sunkybę galima pajusti šiame lengvume. Visą vienatvės sunkybę.