Paskutiniai

Vakarėja. Vienu ritmu su židinyje spragsinčiomis malkomis ir mano širdies plakimu tyliai girgžda senovinė supamoji kėdė. Pro stambių lietaus lašų prausiamą lango stiklą stebiu pliką rudenį. Jau nebėra to spindesio ir kerinčio puošnumo. Seniai nebeliko įvairiaspalvių lapų pusnynų, kuriuose taip mėgau braidyti pamiršusi visas problemas. Ir lauke, ir žmonių širdyse ilgam įsikūrė šaltis ir lietūs, diena iš dienos kiaurai merkiantys ir taip peršlapusią žemę. Įžūlus vėjas, tarsi mažas vaikas, pagautas įsiūčio, nuplėšė beveik visus lapus tuo įrodydamas savo valdžią ir nesvarbu, jog nuogi medžiai mirtinai sušals. Nuogai išrengtos šakos šoka su vėju ilgesingą šokį vasarai. Aistringą flamenką peraugantį į elegantišką valsą. Priešais akis sušmėžuoja keletas dar likusių lapų. Paskutiniai... Kažin ar tie keli mažučiai žaliai geltoni saulėto pavasario tvariniai, džiuginę akis visą vasarą, iškęs dar nors kelias dienas. Kadaise buvę žali ir pilni gyvybės, dabar jie jau pageltę nuo speigo ir pakąsti ankstyvųjų šalnų. Bet jie dar laikosi. Nepasiduos, naiviai tikisi, bet puikiai žino, kad ruduo ilgais lediniais pirštais nuplėš juos nuo šakų ir jie baigs taip pat kaip ir visi kiti: suminti purvinais batais į sugiužusią žemę ar pilką šaligatvį. Sumaišyti su purvu ir nuolat merkiami lietaus neilgai trukus supus ir teliks prisiminimas, ilgais žiemos vakarais šildysiantis nuo šalčio sugrubusius jausmus. Savo forma, lapeliai man primena mažytes, geltonas, jaukią, bet širdžiai svetimą šilumą skleidžiančias Vėlinių žvakelių liepsneles, plevenančias kapinėse visą Visų Šventųjų dieną ir naktį. Mano žvilgsnis nukrypsta į dangų. Jame, kaip ir visomis kitomis dienomis, atsispindi mano nuotaikos: liūdesys, visada gyvenęs šalia, bet tik dabar visu didumu išlindęs į dienos šviesą, pasyvumas, nematomomis grandinėmis prirakinęs prie supamosios kėdės ir sukaustęs mintis, ilgesys kažkam neturinčiam nei vardo, nei jokių skiriamųjų bruožų, -kažkam, ko galbūt apskritai nėra. Apniukusios ir pravirkusios žydrynės fone paskutinieji lapai tolimiausiame kambario kampe pagimdo ir melancholiją, kuri lėtai, bet užtikrintai skverbiasi į mano vidų ir įsikuria šiltoje širdies kertėje iš lėto plisdama po visą kūną ir stingdydama jį. Iš paskutiniųjų mėginu prisiminti šiltą vasarą, saulę, nepaaiškinamą laimės pojūtį. Žinau, iškentusi žiemą ir visus jos speigus bei pūgas, siaučiančius ne tik gatvėse, bet ir mano viduje, vėl sulauksiu saulėto pavasario, sugrąžinančio į širdis šilumą ir veidą nutvieskiančio šypsena, kylančia iš nesuvaidinto noro gyventi, o po jo - ir draugiškosios vasaros. Nenuilstantis gyvenimo ratas dėl jokių priežasčių nenustoja suktis savo įprastu ritmu. Visgi mano nugara perbėga nejaukus šiurpuliukas. Priešaky - ilga ir šalta žiema...