you are...''

Kaip eitum ir galvotum, kur tu buvai visą tą laiką, kurį nebuvai čia nes nusprendei, visiškai idiotiškai nusprendei nebebūti, nemylėti, nesutikti, neatvirauti, nežaisti, tik laikyt ir saugoti tai, kas taip gražu ir nesuprasta, nesupranta, nes taip gražu, jog tai reikia saugoti, o suprasti visą tai, kas saugoma -  neįmanoma, nes, nes, nebent muzika, leidžia įsivažiuoti, pasileisti - plaukti, čiuožinėti, pasinerti, pamatyti, kad kažkoks dėdė fėdė kaip koks cinikas kuperinikas sakė, jog  tai apvalu ir.. ir net nesvarbu, yra taip, ar vis tik mus visus laiko keturi drambliai ant vieno milžiniško vėžlio… netgi taip būtų gražiau, na tik, jei kuris nors imtų ir nudvėstų, būtų ne kas… nors turbūt jie amžini, kaip ir visa šita nuostabi apvalaina makalynė, tai - nepaprastai gražu… kur visi žino tai, ką jie žino, ir tik vienas vienintelis kelias visiems žinovams - yra būti atlapais ir įsitikinusiais, kad tik tai, ką jie mano žinantys, yra tiesa, kurios gali laikytis.. ir tik tai dovanoti ir tik tuo keliu eiti, kad ir kokia ta tiesa kvaila būtų, ji turi vertę, ji turi kažkokią vertę, kurią gali pakelti, bet tik, tik tai turi būti tavo tiesa, ne prisigalvojimas, o kažkokio tais pienės pūko ir apšiktais batais dieduko tau įkrėsta tiesa su visais jos nerealiais ekvivalentais ir įmantrybėm, kurias laikai sau, kad tavo tiesa, einanti iš tavęs ir tave vedanti, būtų švari, o tai jau filosofija diktuojama per kaitrios saulės ir apsisprendimų praanalizuoti viską iš romantinio filosofavimo pusės.. keistoka, gražu.. mane šis parkas veikia gan įdomiai, turiu pasakyti, panašios mintys šauna nebent tik prieš užmiegant… o čia šitam parke kažkaip urmu, net ne po porą…o apie paukščius, jie vis tik... kaip gi jie išmoksta skrist… na gerai, jie stebi savo tėvus, bet juk to neužtenka, aš stebiu savo mamą, bet šiaip ar taip man nelabai gaunasi auklėti visokius girtus diedasikus, net gi tada, kada tikrai reikėtų… taigi, kažkaip kitaip… na gerai, jie mato savo tėvų judesius ir juose yra instinktas.. skridimo instinktas turbūt… taigi bet kažkas čia nesiriša, vis tik…

Na tai ledų nusiperku ir parkan….

Nu gi va, ir suoliukus nudažė, gal žiūrėk ir pasiseks su paukščių klausimu.. chmm, galima būtų susirasti kokį lizdą su jaunikliais, pasižiūrėt… kaip vis tik tai įvyksta.. na taip žmogus taip pat ne iš kart atsistoja, suprantama, bet juk ne tas pats, juk žmogutis gali nebent pakaušį kur prasirakint, paukščiukui nesėkmės atveju, jis būtų ir
paskutinis atvejis jo gyvenime… sakyčiau, žiauroka…

Ir iš tiesų kaip keista, tokia nuotaika lyg būčiau miegojus kokius kelis tūkstančius metų ir nebeatsimenu, kas aš tokia, lyg sapnavau save, lyg ritinėjausi vidinio pianino klavišais, kuriais groti nelabai mokėjau, nebent, įsivaizdavau, o dabar, dabar aš visada noriu miego, lyg tas muzikinis sapnas buvo toks gražus, kad aš nenoriu prarasti nieko, kas man prisisapnavo, kur aš dalyvavau, man pačiai nebūnant, lyg suvalgius vaivorykštę su visu jos gale esančiu gnomų aukso puodu.. prabudus, tiesą sakant, apima didelis pasimetimas… povandeninis miestas išniro lyg didžiulė sala ir norėtų su jumis pasidalinti savo pasiekimais ir žiniomis, gal norėtumėte išbandyti, gal norėtumėte papulti į greitaeigį tokį aparatiką, lyg ir vaizdų grotuvą.. gal būt atsikartojantį, bet išrikiuotą savaip… čia galėsite atrasti kažkur matytus ir beveik visus pakeistus ir keistus, išgalvotus, dėl to pakeistus gyvenimus ir istorijas, įvykius, perfrazuotas chemijos lenteles pagal vaikų darželio spintelių paveiksliukus ir panašius dalykus… tam atvejui, tam visam reikalui vaizdiniam, jūs (perspėju) papulsite į erdvę spintoje su išfrezuotom įmantriais ornamentais  durim, kai kurie net su spalvotais stiklais, papulsite tuo metu, kai leidžiasi saulė ir jos šilti spinduliai taiko tiesiai į duris, tas pačias ornamentuotas, o jūs viduje ir matot viską viską, ką tik salė išdarinėja perėjus per atvirus ar stilinius ornamentus. Galite sėdėti joje lyg vaikas ir kalbėtis su visu pasakišku vaizdu, dėliotis  jį savaip, dėlioti kiekvieną atšvaitą, pagal saulę… sekti saulę  - tai liga… jei aš mylėčiau, aš pieščiau mylimą kaip saulę… ir užrašyčiau apačioje – mano slonce…. tai liga… kaip ir gyventi, nes tai taip gražu, jog net verta prasirgt, taip bent atrodo… bent kad, įsigytum spintelę, su rankenėlė ir užraktu… kad sauliniam  seansui atėjus, galėtum užsirakint… kad žinotum, jog niekas nesutrukdys to vaizdo… to, kurio taip laukei…o saulė iš Portugalijos arba iš Ispanijos, kur jos daug ir ilgai būna…ir vietiniai meistrai moka kuo įmantriausiai išfrezuoti spintų duris… ir gali dėliotis, kas ir kaip buvo…

You are….. ir iš tikrųjų, iš tikrų jų buvo taip… iš tikrųjų kaip gi ten buvo? … pavyzdžiui:

Jie šokdavo ypač šiltais vakarais lauke, eidavo ir klausydavo… kai rasdavo muzikantus, kurie jau būdavo visiškai panirę į muziką.. kai rasdavo, jie šokdavo, kol visai panirdavo… kol iššokdavo, savo vasariškai įkaitintos odos ilgesį, ilgesį namų, kuriuos kažkada prarado, kai jų tėvai dar vis gyveno savo namuose, o jie dabar tik svetimšaliai, nors juk kelinta karta, jau kažkelinta karta, kaip jie čia, bet, jie vis dar ilgisi namų ir vakarais.. šiltais.. jie ieško muzikos su siela, kuri tūno juose ir laukia išlaisvinimo, per saulės įkaitintą odą… ir jie mato, jog šoka ir šoka su jausmu, kurį įmanoma matyti… ir nusprendžia, galų gale… jie nusprendžia, kad šokį įmanoma tobulint… iki stebuklo akims, tobulint… jie bando ir bando vakarais, jiems nebe tiek svarbu muzika, jiems svarbu šokis… jie jaučiasi šiek tiek klajokliai, atradę savo laivą… ir netyčia vieną dieną, jie pastebi atvažiavusį cirką… jie tą pat akimirką sutartinai žengia vidun, su mintim, su mintim, kad jie nebeliks čia, kur jie svetimi, nors jau kelinta karta, jau kelinta, jie čia, bet jie nebeliks čia, jie keliaus su cirku, tokiu pat benamių miestu tik su ratais… nestovinčiu vietoje, nors tokiu pat netikru kaip jų prarasti namai palikti spalvotiems sapnams….. jie pamato pasirodymą, kuris niekuo neišsiskiria nuo kitų cirkų, tik lyg ir jaučiama labai šilta atmosfera tarp visų dalyvių, tokia atmosfera, kuri išskiria kai kariuos cirkus iš kitų, kurie turi tik pasirodymus… o šis buvo kaip tik toks… jis buvo su… su ta atmosfera, kuri atstoja namus…jie paprašo muzikos, jie paprašo cirko vadovo muzikos, nes jie supranta, kad jiems reikalinga atmosfera yra čia pat…  jie parodo šokį, tiesą sakant šokio gabaliuką… cirko vadovas, jis supranta, kad tai tik gabaliukas, bet netgi tame jis jaučia jų šilumą ir gebėjimą išlaikyti muziką savy.. tokiam trumpam šokio gabaliuke, jis pajaučia tą atmosfera, kuri yra tokia panaši į atmosferą, kuri išskiria jo cirką iš kitų ir kuria jis taip didžiuojasi…. jis priima juos, bet tik su sąlyga, su sąlyga, kad jie tobulins savo numerį … iki loterijos, lyg kiekvieną sykį ištrauktum laimingą, o už kiekvieną bejausmį, privalėtum dalyvauti klounų numeryje ir tik vaikams… taigi tik tai taip.. Ir jie sutiko, sutiko, nes neturėjo nei mažiausios minties tobulinti savo numerį… jis ir taip buvo tobulas… tereikėjo sugebėjimo įsijausti į save į savo patirtį, į savo muziką… jis netgi turėjo galimybę keistis, jų šokis, jis keitėsi, jis nebuvo prognozuojamas, galbūt iš dalies, bet tik dėl tematikos ir tos dvasios, kurioje kiekvieną sykį galėjai justi džiugesį sumišusį su ilgesiu… taigi jie keliavo kartu su visais cirko įnamiais ar artistais… iš esmės tai tas pats… ir jie keliavo, taigi…
O aš keliauju sau po parką ir skaičiuoju paukščius…