Neparskrendi, Skaisčiojo sniego purpleli, sušildęs Jam kruviną šoną,
matai, - net balandžiai mankština snapus į sudžiūvusios duonos plutas,
o neršiantis vėjas pilkas plunksnas velia ir braunasi į kapišoną
kur mėlynos akys mažesnės perpus už sugniaužtas delne monetas.
Laimingas vienuoli, alyvų sode šiandien šnekinau šokančią zylę,
bet kilo griausminga troškimų liūtis ir dabar lesyklėlė -tuščia,
buoželėmis grotų rugsėjis -staiga– jo geltonos plokštelės suskyla,
užkimšdamos žemės plaukuotas ausis kasdienybės ritmu – „čia, čia, čia... “
Praplaukia karietoj karaliai- jauni, antilopės mus nužvelgia oriai,
suprunkščia žirgai nuo mašinų kapotų, už vairo zylioja dama:
į užmarštį leidžiamės, broli, jauti, nes mūsų herojai beoriai,
ugnis ir vanduo mano vardą kartotų, tik man šios erdvės negana.
Čiulbėk mums kvapniausiojo sniego karveli, rykštenės ir rožinio paukšti,
jauniklį apkaišioję plunksnom sparnuočiai, erdves naujam skrydžiui renką,
nutūps rojaus vyšnioje.... Gelia širdis ir nieko nelieka tik džiaugtis:
esu, kad prie vartų tavęs lūkuriuočiau, sparnų nekedenęs ranka.
pasiutusiai sukaustantis eilėraštis. o ir minčių dėstymo grožis neišpasakytas.
esu, kad prie vartų tavęs lūkuriuočiau, sparnų nekedenęs ranka. - - o tai jau išvis žavus vaizdinys.
sakyčiau, puikiai suprantat, ką rašot :)
Įdomu kokio velnio tas elgeta šaukiasi šv. pranciškų, nes kūrinyje minimi tik kažkokie keisti paukščiai. Paskubom sukurtas kūrinys tikrai nespindi originalumu, per daug apeliuojama į skaitytojo jausmus, gerai surimuota tik plutos su monetomis pirmame posme - o visa kita tik kuklūs pradedančiojo žingsniai. Turbūt neapsiriksiu, spėdamas, kad su poezija turite reikalų ne ilgiau kaip du-tris metus ir esate savamokslis?
P.S.: visa kūryba susijusi su šv. , deja, dažniausiai kažkodėl atsiduoda tik š. Gal toks dėsnis?