dangus, lietum raukšlėtas
į tamsą mišką griovė,
apsiaustas jo iš lėto
virš pievų pasidžiovė
o ten ruduo sudilęs
sermėgą žemei audė,
ražienų skustas lopas
prie daržo pliko glaudės
tik klevas karštu delnu
dar vėjui petį glostė,
nuo medžio lapų pulkas
į lietų skrido guostis
galbūt pasaulio tolių
saulutei neužteko,
kad žemėn atsisuko,
primerkus vieną akį
palaižius šaltą lietų,
pagavus paukščių tylą,
prisiminė ji juokus
ir griebė savo ylą
prie žemės horizonto
ji debesis prisiuvo,
ugniniais savo pluoštais
į vakarą pribuvo
kas pilka atsimainė
per vieną laiko mostą,
pašiurpusį paveikslą
pradūrė laumės juosta
bet dienai tarsi knygai
į naktį užsivėrus
prisvilęs saulės kraštas
užmigo ant sermėgos