Netvarkingiausias pasaulyje berniūkštis

Greičiausiai jis buvo pats netvarkingiausias vaikas visame pasaulyje. Arba bent jau taip jam kasdien kartodavo mama.
- Lukai, aš tavęs tiesiog paprašiau susitvarkyti kambarį. Ir viskas… - sakydavo ji ir sunkiai atsidusdavo. – Nejaugi taip sunku? Ar žinai bent vieną netvarkingesnį vaiką už tave?
Bet berniokui nerūpėjo. Jis ir šiandien grįžo iš mokyklos, nutrenkė kuprinę ant lovos, nusispyrė batus ir nusimovęs kojines išlėkė į lauką. Oi, kaip atrodė kambarys! Visi daiktai išmėtyti ant žemės, stalas nukrautas jau kokį mėnesį nenaudotais žaidimais, o nešvarūs rūbai puošė lovą…

Tuščiame kambaryje kažkas šnirpštelėjo.
- Žinot, šis kvapas man tikrai nepatinka. Čia kažkas nejuokais smirda, - nepatenkinta burbtelėjo juoda kojinė ir susiraukė.
Tuo tarpu nuo lovos atsklido paniekinamas prunkštelėjimas.
- Panelės kelnės, ar aš pasakiau ką nors juokingo? – truputėlį įsižeidusi paklausė kojinė.
- Oi ne… - vėl prunkštelėjo kelnės. – Tik matot… Gal neužuodžiate, bet tas nemalonus kvapas sklinda iš jūsų…
- Prašyčiau mūsų neįžeidinėti, - gana garsiai suriko antroji kojinė. – Mes tikrai… na, gal truputėlį… Bet kai jūs pačios esat išsitepusios kažkokiu purvu ir jau kokį mėnesį nesimaudėte… Galėtumėte ir patylėti!
- Tik nepradėkit, - nedrąsiai įsiterpė rusvas megztinis. – mielosios, toks jau mūsų likimas… Tas berniokas…
- Megztini, jūs čia ne prie ko, tai ir nesikiškit! –net susilamdžiusios nuo pykčio šūktelėjo kelnės.
- Ei, nešaukit ant kitų. Jau ko netoleruoju, tai nepagarbos, - sududeno teisuolis stalas.
- Gerai, gerai, gal kiek ir pasikarščiavau, - sutiko kelnės. – Bet nepaneigsit, kad dėl tų dviejų kaltės aš vos galiu kvėpuoti…
- Jūs kalbat apie kvapą… - pravirko jautrieji marškinėliai.  – O aš… aš… jau dvi savaites turiu giliausias žaizdas ir nieks net nesiruošia jų užlopyti…
- Prašyčiau! – nė kiek negailėdama tarstelėjo kėdė. – Apie jūsų nelaimes girdime kasdien. Sugalvokite naują istoriją!
- Kėde, aš jumis nejuokais nusivyliau, - vėl įsiterpė stalas. – Nebūkite cinikė. Marškiniams reikia paguodos.
- Puiku! Gal jau pamiršote, dėl ko viskas prasidėjo? Tos kojinės skleidžia baisų kvapą! – vėl pradėjo savo kalbą kelnės.
- Žinot ką? Man jau užteks, - visa savo kojiniška esybe įsižeidusi sušuko juodoji kojinė. – Mes išeinam. Pabodo jūsų, kelnės, skaudžios užuominos…
- Nejaugi, - vis dar pyko kelnės. – Ir kur gi eisit?
- Mes… - balsas sudrebėjo. – Darbo kambaryje yra atviras langas. Pati mačiau. Eisiu į lauką… Toliau…   
Ir visų begalinei nuostabai, abi kojinės apsisuko ant savo sudilusių kulnų ir išslinko iš kambario. Stojo mirtina tyla. Po kelių minučių nedrąsiai prašneko kelnės:
- Aš nemaniau… Kad jos išdrįs…
- Nekaltinkite savęs, brangiosios, - padrąsino jas megztinis. – Jos norėjo.
- Bet žinot ką? – staiga vėl tvirtu balsu prakalbo kelnės. – Jos teisios. Nors ir nekokio kvapo, bet teisios! Aš ir išeinu iš šitų namų. Tas berniūkštis man įgriso.
- Na, jei jau taip… Drąsa nepasižymiu, bet… Jeigu streikuojam… - pasijudino iš vietos megztinis.
- Taip tikrai, mes ir einam. – pasigirdo pritarimo šūksniai.
Ir labai netvarkingai visi rūbai nusirito nuo lovos ir išslinko pro duris. Kambaryje staiga sududeno žemas balsas:
- Na… aš gal ir eičiau. Bet kažkaip sunkoka su tom kojom. Geriau liksiu… - nusprendė stalas, tačiau padrąsinimo neišgirdo.

Mažajai elgetėlei šiandien buvo nežmoniškai nelaiminga diena. Surinktų pinigėlių vargiai užteks bandelei… Ieva pėdino namo ir staiga sustojo lyg įkasta – kitoje gatvės pusėje gulėjo didelė krūva rūbų: nešvarių, suplyšusių, bet iš tiesų naujų ir ką tik pirktų. 
- Brangieji rūbeliai! Vaje! Aš jus sulopysiu, išskalbsiu… Pagaliau turėsiu drabužėlių…
Mergytė drebančiom rankom rinko drabužėlius, glaudė prie savęs ir negalėjo patikėti tokia laime. Susirinkusi visus laiminga nudrožė namo – oi apsidžiaugs mama!

Tuo tarpu tolimoje gatvėje nuskambėjo isteriškas šūksnis:
- Maaaam! Kur mano rūbai?
- Nežinau, brangusis… Gal pagaliau susitvarkysi? – kandžiai atšovė mama.