Lieptas

Akrobato liemuo išsilenkė virš vandens.
Kojos, rankos - virpančios plieno stygos
į tamsų upės dugną nukrito,
apsivijo ajerais gličiais, žolėmis,
ir girdi, kaip žvangteli medinio kūno nareliai.
Tolimo kaimo orai ir nušienautų pievų kvapas
apgaubia šaltą, tvirtą žmogų.
Laukuose jam žaibuoja medžiai,
mieguistai niurna vanduo,
po pilvu snūduriuoja daugiakampiai akmenys;
jis jaučia, kaip tarp pirštų
kalasi daigai,
ir mato - ten žemai -
stogai, stogai puikiųjų namų,
o juose - plazdančios širdys žuvų.