Arkties ramadanas

Su vasarinių aviečių sauja
Neišgyvensi savo ilgesio ramadano.
Naktį nepersijuoksi, o ir neužmigsi.
Iki pietų tyliai arktines rožes blakstienom
Raižysi.
Bandysi išlikti blogesne,
Bet ne pačia blogiausia.

Arktyje kurpės gyvsidabrio užšals,
Amžinas apavas Tavo karščiuojančioms kojoms.
Jei pingvinai po savo sparnais priglaus
Ramadano povakariui-
Aviečių nerasi.
Ir naivus žvilgsnis- ne už veltui.

Ramadanas visų, o ne Tavo liūdnoji,
Bet netarti nė žodžio dykumoj šviesioj
Negali.
Gal todėl, kad kitų lūpos užsiūtos ir
Žandikauliai kaip nematomi žvilgsniai
Trina avietes negalimas.

Geriausia išeitis, juk pati žinai-bėgiai,
Su stotelių taškais, kurių nematai.
O Tavo toliaregis žvilgsnis užkliūna
Už varnos, vietoj aukso nešančios
Uogas.

Ar betikslis įšūkis protui,
Tave žavi ir padeda?
Nebijai paklysti tarp reikia ir
Draudžiama?
Na žinoma pati žinai:
Pačios sukurtos taisyklės
Nelaužomos, o lipdomos
Į ilgų geležinių blakstienų bėgį,
Kur kelias kaip rožė.