nelaukiamieji

žuvėdros, nutvėrę, snapais ištampo jūras už kraštų
ir skiria mus gal tūkstantis vėjo atraižų ir burių
ir tik pirštus į dangų duriam, koks mėlynas, ne -
ne mylimo akių miražas, o noras apie sparnus;
apie ištėkštus langus ant grindų, rasa prigėrusius
namus,  kur negyvena niekas, o jie pilni, pilni dainų
pelėsio ir džiūstančių gėlių, voratinklių kankliavimo
ir tik langinių aimanavimus čia primena žuvėdrų
balsas iš dausų; užtempusias krantus sau ant
sparnų, nupuolusias žuvėdras į žvejų tinklus,
pravirkstančius - nebetoli, nebetoli jau liko iki
namų