kas du

neliko noro

rankos vis dar šaltos
neapčiuopia kaštonų
aklai neatskiria jų nuo akmenų

vis tas pats

tikėta pasikeis
po sapno
ar prieš jį

kas iš to

užtrauktum kilpą
pasmaugęs jausmą
juk negirdėsi
kai ištikš lašai
įgers dėmes
ties kelkraščiu stačiu
kur kojos kliūva
tik tada kai pradedi
skaičiuot žingsnius

nueita daug
o dar nepasitiko

vėl kentėti
išgėrus skalsią laukimo taurę

sustoji pailsėti
jausmų kampuos
kai klykia
noras be aido ir krypties

vėl tau verta pasvajoti
apžvelgt akis
jei dar tu jas matai
nepamiršai

paliksi ir tu dėmes