Kambarys

Žingsniais išmatavau tylą jos kambary. Nenoriai, bet tikriausiai specialiai, sutraiškiau šiauriniam kampe įsikūrusią ramybę. Šliaužė ji lėtai, palikdama gleivėtą pėdsaką. Senos, tuoj tuoj perdegsenčios, lempos šviesa gražiai lūžinėjo toje gleivėtoje masėje. Buvo išties gražu – tikra spalvų terapija. Gal dėl to ir buvo gaila traiškyti sraigiško ramybės kūno, nes visa esybe nekenčiau ultragarsinio jos keliamo cypimo – pulsavo  smilkiniuose.
Kaip parazitas įsikūriau tame matavimo reikalaujančiame kambaryje. Jaučiau, kad už savo veiksmus teks kada nors atsakyti. Bet juk tikslas pateisina priemones. Ir, ištraukus saują savų plaukų, po sruogelę priraišiojau ant užuolaidų galų. Skimbčiojo jie judami vėjo. Dar truputėlis ir rodėsi, kad tas vėjas nuvargs, o galiausiai ir visiškai nustos lankytis čia. Ir tada mirs žvakių šviesa, jų mirgėjimas, žaismai šešėlių ant rudų sienų, ištepliotų juodais pirštų antspaudais – įspausk ir tu čia savo skausmą, kol dar nespėjome išeiti.
Prisisunks visko šis nesibaigiantis kambarys. Ir galbūt tada sugužės irstantys nuo turėjimo, skubėjimo, kaupimo žmonių kūnai – prisisotinę iš miesto akių sklindančio nuovargio.
Ir baimės čia netrūks. Ji susimaišys su ką tik išvirusios vakarienės garais. Privalgius bus dar baisiau laukti ryto, pabusti jo spinduliuose. Nes šiame mieste saulės spinduliai  mėgsta liežuviukais laižyti languose įsiraižiūsį liūdesį.
Gal ir pradės bijoti pilkos spalvos, juk greitai šita spalva nebemokės išblukti josios kambary. Išblukimas bus amžiams sušluotas su palovio dulkėmis – tokiomis minkštutėmis, it vaikystės pliušiniai žaislai.
Ir panikos čia netrūks, kai nejučia it tipiškiausiame siaubo filme, tualete klozetas staiga, be jokio tikslo, prarys nuleidžiamo vandens čiurkšlę, gal tai jiems ir sukels juoką, bet šiame kambary juokas neverps savo tinklo – daugybė panikos musių  zyzaus, suks sau lizdus. Atėjus pavasariui minkštos šeimininkės pėdutės galės džiaugtis panikos musių lervutėmis – puikiu kilimėliu priešais lovą.
Ir gėlių metami žiedlapiai čia garsiai skambės it dūžtantis lango stiklas arba vaikystės arbatos servizas, iš kurio ji vaišindavo lėles savo nuostabiai kvapnia  kava. Skaudu bus kiekvieną kartą išgirdus šį garsą – durs be kraujo. Ir randų neliks
Ir kaip devintam pragaro rate – ji suksis nesustodama savo troškiame kambaryje.
Ir suksis.
Ir suksis.
Tik raudoni batukai nudils.
O ji vis suksis.
Ir suksis.