Tyloje vėl vakaris nubraukia
savo rankomis kopų laukus
ir, išėjęs į ramią palaukę,
bando sėti į žemę žodžius,
surūdijusius, apimtus melo,
prisigėrusius vyno saldaus,
kad išėjus iš sąžinės kelio
neužrūstintų savo dangaus,
ir aritmiškai plakančios širdys,
negirdėjusios niekad maldų,
jau sudygusiais žodžiais sušildys
savo kraują, kad būtų ramu.