Jausmai (ištrauka)

- Hmm... Žmogus, kuris šioje žemėje yra vienišesnis už dykumoje stovintį kaktusą, kenčiantis, kaip kalė, iš kurios buvo atimti visi jos pirmi pagimdyti šunyčiai, pasiklydęs tamsoje, kaip koks neregys, kuris pragyveno keturiasdešimt metų matydamas saulės šviesą ir staiga vieną dieną praradęs ją amžiams. Žmogus, kuris žvelgia į žvaigždes ir jaučiasi, lyg priklausytų joms, todėl dūsta gyvendamas čia, kaip žuvis išmesta į krantą, bet negalinti pasiekti vandens, nes neturi kojų, kurios galėtų ją nunešti, taip aš neturiu sparnų, kurie mane pakeltų į dangų... - atsistoju jam už nugaros, pasilenkiu prie pat ausies. - Ir tokiam žmogui jūs siūlot susirasti tikslą? Kaip manot, kodėl aš vis dar čia? - išsitiesiu ir lėtu žingsniu einu durų link.
- Iš nieko ir buvo pradėtas šis pasaulis.
Sustoju, atsisuku ir suraukusi antakius paklausiu:
- Ką?
- Dabar aš turiu viską, todėl ir gyvenu. O tau buvo suteikta galimybė susikurti viską pačiai iš naujo, viską nuo pat pamatų. Statyk gyvenimą kaip namą: grindys, sienos, lubos, langai, vėliau jaukūs kambariai, dažyk juos tik tau patinkančiomis spalvomis, įsirenk tau patinkančiais daiktais ir gyvenk jame. Gyvenk.
- Įsivaizduok, kad vieną rytą jūs pabundate ir suvokiate, kad tėvai senų seniausiai numirę, kad žmona žuvo autoavarijoje, dukra buvo išžaginta ir papjauta, o sūnus sumuštas negyvai už turimas skolas, jūsų namas areštuotas, nes neapmokėtos sąskaitos už komunalinius siekė tūkstančius, o atėjęs į darbą sužinote, kad čia daugiau esate nepageidaujamas, nes dėl jūsų kaltės nusižudė vienas iš pacientų. Apie tai pradeda rašyti laikraščiai, skelbti per žinias ir diena po dienos jūs prarandate visus savo taip vadinamus draugus. Jūsų tiek metų statytas pasaulis sugriaunamas vos per kelias minutes kaip papūtus sugriūna kortų namelis. O aš jums pasakau: gyvenk, stenkis surasti šviesiąją pusę, mylėk šį pasaulį. Bobai, įsiklausykit į savo žodžius. Tai kvaila!