Išpažinimai

Balandžių daug Ukmergėj.
Jie nekalti, tačiau apsėsti.

Antis. Zombiai.

Nebuvau Ukmergėj. Niekuomet. Keista. Visgi gyvenu Lietuvoje, o Ukmergėje nepasitaikė apsilankyti. Neturiu ten nei draugų, nei giminių. Draugų aš apskritai neturiu. Nes daugelis žmonių sako ne apskritai, o aplamai. Mane tai erzina. Mamytė sako, kad nenormalu, jei mane erzina tokie nereikšmingi dalykai. Tada jinai pradeda dejuoti, kodėl aš toks sunkus vaikas, kodėl valstybė tinkamai nepasirūpina piliečiais, gydymas brangiai atsieina, aš valstybės pasmerktas, nes mamytė neišgali sumokėti už terapijas, kad tapčiau normaliu visuomenės nariu, turėčiau žmoną ir vaikučių. Nesuprantu, kodėl būtina turėt žmoną ir vaikučių, manyčiau, geriau jau automobilis, kadangi kai turi automobilį, nereikia važinėti bjauriais troleibusais, pilnais senyvų žmonių, panašių į mano mamytę (mamytei daug ką galiu atleisti tik todėl, kad jinai yra mano mamytė, pasakoja man viso daugiabučio naujienas, o anie nepajudintų dėl manęs nė piršto). Senyvi žmonės amžinai piktinasi, kodėl aš sėdžiu, o jie ne, tuomet belieka apsimesti kurčiu. Jaunų žmonių taipogi nemėgstu. Jauni žmonės šneka mobiliaisiais telefonais, nors mikrobangos kenkia jų ir mano sveikatai, be to, visi keleiviai būna priversti klausytis jų asmeninio gyvenimo detalių. Pasaulis toksai nesaugus, pilnas idiotų, savanaudžių, banditų – maniakų, iškvaišusių senių, kuriems seniai laikas į dujų kameras, žydų, imigrantų, musulmonų, negrų, kurvų, besiskelbiančių vienišom moterim, pederastų, pedofilų, lavonų niekintojų. Juos visus išlaiko valstybė, o mano gydymuisi lėšų neskiriama... Juk mamytė jau sena, ir ją greitai teks prižiūrėti, ir mano protas vėl pakriks... Tada prarasiu darbą, viską, atsidursiu ligoninėj, ir mamytė mirs viena, svetimoj lovoj...

Mano vardas Vidmantas, pavardė Butkievič. Tėvo nežinau, taigi vietoj tėvo vardo visur rašau senelio – Zbignewo. Galite manyti, kad aš lenkas, tačiau tokiu nesijaučiu. Mano mamytė, todėl ir visi gyvi giminės yra lenkai, o aš – tiktai Lietuvos Respublikos pilietis. Taip parašyta mano pase. Tenai dar parašyta, kad valstybė gina ir globoja asmenį, turintį tą pasą. Pasityčiojimas. Bet aš ne apie tai norėjau pakalbėti, anaiptol. O apie ką? Na, tarkime, apie mano darbą. Dirbu kasininku UAB „VP Market“ parduotuvėje, katra vadinas Saulutė ir yra viename bjauriausių sostinės mikrorajonų.  Darbas nuobodus ir nepelningas, varginantis, prastos sąlygos, nuolatiniai pažeminimai iš klientų pusės, bet kenčiu viską, kadangi jei ne tasai darbas, kaip mudu su mamyte prasimaitintumėm? Abu esam invalidai, aš gaunu pašalpą, mamytė – mažą pensiją, ir tai valdininkų įvardijama kaipo socrūpyba, tpfu. Invalidai yra žmonės, kurie kenčia daugiau už visus ir todėl visuomenė turi teikti mums materialinę kompensaciją.

Tačiau ne apie tai ketinau kalbėti. Turiu pripažinti, vis nusuku pasakojimą ne tokia pavojinga kryptimi. Suprantat, toji problema... Problema, kurią privalau atskleisti, antraip sprogsiu iš vidaus... Yra tokia baisi, tokia baisi, kad negaliu jos paminėti niekam, nei mamytei, nei kunigui, nei medžiams, su kuriais einu pasikalbėti savaitgaliais, kai lieka laiko ištrūkti į gamtą... Suprantat, toji problema yra visų mano nelaimių kaltininkė, ji sulaužė mano gyvenimą, apvertė aukštyn kojom lūkesčius, sugadino visus įmanomus santykius, visą pasaulį užliejo juodais dažais. Nežinau, ar jūs suprasite mane, bet suvokiu, kad jeigu dar kelias minutes neišleisiu jos į paviršių, įvardindamas žodžiais, pasidarysiu sau galą dar šįvakar, kai mamytė išeis išnešti šiukšlių ir užtruks papletkavoti su kaimyne. Jau suplanavau visą galą. Mamytė turi daug vaistų, dar pridėsiu savuosius, užpilsiu klozeto valiklio ir mišinį suleisiu kaipo klizmą sau į šiknaskylę, kad suirtų tiesioji žarna, skrandis, žarnynas, viskas irtų nuo vidaus iki paviršiaus, kaip mano dvasia jau seniai irsta.

Todėl privalau pasakyti. Rankos dreba. Visas kūnas purtosi, mėšlungio tampomas. Jūs pasijuoksite, aš žinau. Ne vakar gimęs. Šiaip ar taip... Nebeliko pasirinkimo. Aš gėjus. Taip, aš gėjus, gėjus, gėjus, gėjus, gėjus... Ne pederastas, nes neleidžiu sau atskleisti šiosios gėdos. Vis dėlto kažkas pamaišė man protą ir sugadino visą gyvenimą. Kam pasakyčiau esąs gėjus, tas priimtų prisipažinimą kaipo normalų ir natūralų dalyką, juk taip, šiais laikais būti gėjum nieko nebereiškia, gali eiti į gėjų klubus, į gėjų kavines, žiūrėti gėjų pornofilmus, gali jaustis beveik ne gėjumi, o normaliu, pilnateisiu asmeniu. Pirmiausia buvo moterų emancipacija, o dabartiniais laikais ir atmatos nusprendė parodyti dyglius. Ir mes, visuomenė, turinti būti tradicijų saugotoja, sakome: taip, jūs kitokie, bet mes jus mylim, nes pas mus yra demokratija. Tpfu. Toleruoti žydus? Imigrantus? Prostitutes? Vaikus, kurie nedirba, bet elgetauja ir už surinktus pinigus perka odekoloną? Gėjus? Tai jau ne, gerbiamieji.

Aš pats savęs negerbiu. Mokykloje man visada norėdavosi paliesti berniukų užpakaliukus. Jie tokie gražūs. Tokie nekalti. Tačiau suvokiu, kad mintys nedoros. Sykį nubaudžiau save per darbų pamoką – plaktuku taip tvojau į galvą, kad apalpau. Gydytojai sakė, jog sutrenkiau smegenis. Vaikai manęs nemėgo. Šalindavosi. Tyčiodavosi. Kažkuris iš mano portfelio ištraukė lėlę. Ji vadinosi Jonukas. Lėlė, be kurios negalėdavau niekur eiti. Mamytė buvo liepus ją gerai paslėpt, tačiau vaikai pasičiupo mano portfelį ir mėtė, aš verkiau ir mėginau pagaut, tada iškrito lėlė ir visi prapliupo žvengti, ėmė mane stumdyti, klykė, jog esu išsigimėlis...

Išsigimėlius reikia naikinti. Pastatyti dujų kameras, kaip Buchenvalde, Mauthauzene, Dachau, Terezienštate, Aušvice ir kituose garsiuose miesteliuose. Įsteigti specialų policijos padalinį, skirtą gaudyti išsigimėliams. Sukūrenus šių kūnus, atliekas panaudoti visuomeniniams tikslams. Muilui, trąšoms. Plaukus, kaip senais laikais – audiniams. Vokiečiai buvo protinga tauta. Betgi dėl man nežinomų priežasčių apsiribojo vien žydais ir pederastais.

Vakarais, kai mamytė išneša šiukšles ir kalbasi su kaimynėmis, aš išslenku iš namų ir sėlinu į tamsą, į krūmus, kur kas vakarą laukiu vaikų, mažučių, iš pažiūros nekaltų berniukų, už jų rausvų veidelių slapstosi išalkęs žvėris. Žmonės žvėries nemato, jie sako: „Oi, pažiūrėkite, koks mielas vaikutis. “ Aš regiu nasrus. Tie nasrai sukelia man tokį pasipriešinimą, kad su kūnu pradeda vykti negeri dalykai. Jei tik vaikas eina vienas, arti nėra žmonių, aš šoku iš slaptavietės ir čiumpu jį, į burną iškart sugrūdu skudurą, plaktuku suknežinu smilkinį, tempiu jau mirusį į saugią vietą ir darau labai negerus dalykus, nes to reikalauja manasis kūnas, o, kaip jo nekenčiu...

Po teisybei, taip išėjo dar tik du kartus, ir jau kilo baisiausias triukšmas. Visuose laikraščiuose tos nuotraukos, kad tik primintų man. Jie nesuvokia, kad patys privedė mane prie kvailybės, nesusivaldymo, taip, gėdijuosi, gėdijuosi, kad esu štai toks, gėjus, ir manote, aš galiu būt savim patenkintas, galiu gyventi, galiu bent egzistuoti? Ir manote, aš galėčiau be niekur nieko žmogų nužudyti? Jei mane atseks, jei pagaus, jei įkiš į kalėjimą, nuteis, pasmerks, visi badys pirštais mane ir mano mamytę, žiūrėkit, kokie išsigimėliai, kaip jie galėjo...