Be Pavadinimo

Lėtai krinta lapai.
Su kiekvienu nukritusiu medžio rūbu
  iš mano širdies dingsti tu.
Traukiesi iš mano jausmų kaip besibaigiantis ruduo...
Išeini su tyla lūpose
  ir šaltu žvilgsniu žydrose akyse.
Tu bėgi iš mano gyvenimo,
  toks šaltas, abejingas...
Mano smegenų vingiuose dar išlikai toks,
Kokį atsimenu su šypsena veide.
Visada sugebėdavai padaryti taip,
    kad pamirščiau viską, kas aplink buvo bloga.
Visada būdavai šalia, kai man kažko reikdavo.
Aš net pati nežinojdavau ko,
  o tu visada suprasdavai ir padarydavai taip,
  kad vėl juokčiausi.
Taip, mylėjau tave.
Sakei, kad ir tu mane mylėjai.
Bet...
Tu traukiesi iš mano gyvenimo kaip besibaigiantis ruduo...