Ledmedis

Vieną kartą didelės tamsios girios pašonėje, mažoje jaukioje trobelėje gyveno dvylika brolių, sesuo, tėvas ir motulė. Tėvas pasakodavo savo vaikams, kokia gera buvo jų mama. Jis ją labai mylėjęs ir gerbęs, tačiau vieną vėlų vakarą tėvas išėjo į girią medžioti varnų. Buvo tamsu ir vėsu. Ūkavo pelėdos, vilkai staugė. Visą naktį tėvas klaidžiojo, braidžiojo po girią, šviečiant mėnuliui ir staugiant aštrialiežuviams, aštriadančiams vilkams. Tėvas staiga išgirdo pagalbos šaukiantį vanagą, kuris buvo įstrigęs tarp krūmo šakų ir įsivėlęs į didžiulės girios voro tinklus. Vanagas ir taip bandė, ir taip bandė, bet nė krust. Tėvas abejojo, ar išlaisvinti, ar ne, nes daug bėdų visiems pridarydavę jie, tačiau šermukšninės vanago akys ir skardus balsas suspaudė tėvui širdį ir išlaisvino nelaimėlį. Tada paukštis prakalbo žmogaus balsu ir pasakė, kad, kai prireiks, galėsiąs padėti. Tėvas nustebo ir pradėjo garsiai juoktis, kuo gi čia girios paukštis galėsiąs jam padėti, mostelėjo ranka ir toliau skubėjo link namų. Paėjęs dvylika žingsnių pamatė per rytmečio prieblandą pulką varnų. Šovė kartą, šovė antrą, šovė ir trečią kartą ir pagaliau pataikė į pačią riebiausią ir pačią didžiausią varną. Apsidžiaugęs ir nieko neįtardamas tėvas parsinešė nušautą varną namo. Mamulė norėjo jai nupešti plunksnas ir išvirti, tačiau tik išpešus vieną plunksną, varna tapo stora sena ragana. Suburbėjo ji piktai kelis burtažodžius ir pavertė mamulę aukštu ledmedžiu lauko gale. Ragana tėvui pasakė, kad nuo šiol ji bus ir žmona, ir pamotė, jei ne, paversianti ir jo visus vaikus medžiais.
    Jauniausioji sesutė labiausiai gailėjo, kad mamulė dabar ledmedžiu virto. Kiekvieną vakarą mergelė eidavo prie medžio ir verkdavo. Motulė viską girdėdavo ir matydavo, norėdavo apkabinti šakomis mylimą dukrelę ir prisiglaudus sušildyti, tačiau šakos buvo ledinės lyg varvekliai, kuriais varvėdavo motulės ašaros. Kamienas taip pat buvo padengtas ledu, todėl dukrelė negalėjo prisiglaust, nors ir buvo vasara, o ne žiema. Ragana neapsikentė, kiekvieną vakarą matydama raudančią jos podukrą, prisiminė, kad ledmedis neturi šešėlio, nes yra permatomas. Tada pavertė ragana jauniausiąją dukrelę ledmedžio šešėliu.
    Kai ragana išskrido į miestą naujos šluotos pirkti, neapsikentę broliai susirinko prie ledmedžio ir nusprendė, kad reikia ieškoti žynio, kuris galėtų panaikinti prakeikimą.
Tėvas vis eidavo girion medžioti, tačiau iš didelio sielvarto pasiligojo ir nebegalėjo medžioti. Tėvo prašymu, jauniausias sūnus ėjo girion ieškoti išgelbėto vanago. Ilgai klaidžiojo sūnus po girią, kol galiausiai jį sutiko. Bernelis papasakojo visą liūdną istoriją, apie seselę ir motulę, ir paprašė pagalbos, kaip rasti žynį, kuris galėtų panaikinti užkeikimą. Vanagas tiksliai papasakojo, kur ir kaip jį rasti. Sūnus apsidžiaugė ir parbėgęs namo pasisiūlė pirmasis joti ieškoti žynio. Tačiau broliai pradėjo juoktis ir liepė sėdėti namie ir višteles auginti, kad josiąs vyriausias ir gudriausias brolis.
    Pasiėmė vyriausiasis geriausią žirgą ir išjojo. Po metų grįžo nieko nepešęs, praradęs risčiausiąjį žirgelį.
    Pasiėmė antrasis sūnus jau likusį geriausią žirgelį. Po metų grįžo nieko nepešęs ir praradęs risčiausiąjį žirgelį.
    Pasiėmė trečiasis sūnus jau likusį geriausią žirgelį. Po metų grįžo nieko nepešęs ir praradęs risčiausiąjį žirgelį.
    Jauniausiasis sūnus vis prašėsi leidžiamas jam vykti, tačiau niekas jo nepaklausė. Praėjus vienuolikai metų po raganos atsiradimo, pagaliau atėjo ir jauniausiojo eilė.
Jaunėlis jojo tris dienas ir tris naktis pietų link, kur gyvena išmintingasis žynys. Išaušus rytui, jauniausiasis, atėjęs prie žynio trobelės, pasibeldė į stiklines duris ir išvydo žilą, barzdotą žynį. Išminčius išklausė liūdną istoriją ir įdavė atvykėliui ryškiai raudoną obuolį, kurį turi pamesti po ledmedžiu ir ragana turinti obuolį suvalgyti, jei ne, burtai nepranyks. Atsidėkojęs atvykėlis patraukė namo.
    Broliai ilgai mąstė, kaip privilioti piktąją raganą prie medžio. Jauniausias brolis pasiūlė sukelti puotą prie ledmedžio, ir pokylio metu ragana, radusi obuolį, kaipmat jį suvalgys. Kaip tarė, taip ir padarė. Sukėlė didžiulę puotą, prikvietė gretimų kaimų kaimynų, mėgavosi gausiomis vaišėmis, dainavo, šoko ir trypė taip, kad ragana nesuuostų klastos. Visi akimis sekė raganą ir saugojo obuolį, kad nesuvalgytų kas kitas. Pokylis netrukus jau turėjo baigtis, bet raganai pritrūko vaišių ir visa gerkle pradėjo staugti lyg vilkas. Minia pradėjo garsiai kvatoti, ir visi vienu žodeliu buvo paversti mėlynais obuoliais, kurie nuklojo žemę lyg dangišku kilimu. Tačiau vienas raudonas obuoliukas patraukė raganos žvilgsnį. Supykus ant savęs, kad nesugebėjo idealiai įvykdyti užkeikimo ir nenorinti apsikvailinti prieš kitas raganas, krimstelėjo kąsnelį, apalpo ir vietoj nusibaigė kaip nušauta varna. Tuo pat metu obuoliai vėl virto raudonskruosčiais žmonėm, ledmedžiui ištirpus, pasirodė mylima motulė, o šešėlis tyliai kaukdamas virto sesele. Kartu jie ilgai ir laimingai gyveno...