Iš virpančio didmiesčio rūko
Išaušta raukšlėti rytai.
Po grindiniu stingsta
Šaltinių palaidotos pėdos.
Įkalina dūžtantį dangų
Fasadų langų atspindžiai.
Ir klykauja gervės-nežino,
Kuria kryptimi patikėti.
Tik miesto balandžiai-
Pilkieji raiši taikdariai-
Tarp mūro uolynų
Atranda derlingą oazę.
Sparnuoti belaisviai,
Kaip godžiai jie trupinius lesa,
Kai meilės bevaisės likutį
Išbarsto pavargę delnai.