Bėgimas

Mane vejasi. Aš bėgu, kiek įkabindama, bet mano ausų nepalieka vis artėjantys skubūs žingsniai. Jie vis artėja ir artėja. Noriu atsisukti, bet bijau. Po mano koja pasimaišo sudžiuvusi medžio šaka. Aš parkrentu ant žemės. Deja, netyčia atsisuku atgal. Jie yra visai šalia. Man regisi, kad jaučiu jų karštą alsavimą. Kiek įgalėdama greičiau pakylu nuo žemės ir nulekiu tolyn. Nors visas sprukimas ir atrodo beviltiškas, bet giliai giliai širdyje aš vis dar tikiuosi paspruksianti. Bėgti, bėgti - vien tik šie žodžiai skamba mano ausyse.
Aš lekiu per tankų mišką. Aplink mane viskas išnyksta. Tamsiai žali šešėliai krenta ant mano veido, uždengdami visą vaizdą. Saulė spigina į akis priversdama prisimerkti ir užsidengti rankomis veidą. Man taip karšta. Noriu nusimesti visus drabužius, gal bent tai kažkiek sumažintų žliaugiantį prakaitą, bet aš žinau, jog sustoti nevalia. Jie mane vejasi. Jie vis artėja.
Mano žingsniai dar pagreitėja, jei tai tik tebuvo įmanoma. Aš turiu pabėgti. Šviesa nušvinta miško pakraštyje, pasirodo išretėję medžiai. Jau nebetoli. Kai tik išbėgsiu iš girios, jie manęs nebesivys. Tokios jų taisyklės. Nei vienas mano genties žmogus negalėjo palikti šios vietovės. Bet man į tai nusispjauti. Aš jau seniai pažeidžiau šią taisyklę, kad ir netyčia.
Jei jie mane sugautų, žinojau, ką padaryčiau pirmiausia - spjaučiau į čigonų vyriausiojo veidą. Tegu jie mane užmuštų, tegu atimtų mano laisvę, kurios ir taip neturėjau, jie galėtų daryti bet ką, tačiau aš visiškai nesigailėčiau savo poelgio. Jie patys prisiprašė.
Vos prieš keletą mėnesių aš nebūčiau nė pagalvojusi, kad kada nors bėgsiu nuo jų, nuo savo genties. O jei ir būtų kas pasakęs, būčiau nusijuokusi į veidą. Atsimenu, keletą kartų girdėjau, jog keli juodieji čigonai yra bandę pabėgti iš savo bendruomenės, bet visuomet stebėdavausi dėl to jų poelgio. Genties vyresnieji mums visuomet aiškindavo, jog sprukti iš gyvenvietės beprasmiška, kad išoriniame pasaulyje gyvena vien tik blogi žmonės, jog mes turime atgailauti už jų nuodėmes ir stengtis jiems parodyti tikrąjį kelią.. Ir aš visuomet tuo tikėdavau. Man atrodė, kad kitaip nė būti negali. Bandyti pasitraukti iš savo namų gali tik visiškas beprotis. Kaip ironiška, dabar bėgu aš pati.
Nesusilaikau neatsigręžusi. Jie lekia už manęs. Vos pora šimtų žingsnių skiria mus.
Aš gaudyte gaudau kvapą. Man gelia visus šonus nuo bėgimo. Vandens ir poilsio – daugiau man nieko nebereikia. Bet sustoti negaliu.
Štai prieš mane žaliuoja aukšta eglė. Kaip norėčiau prisiglausti jos pašonėje ir užmiršti viską aplinkui. Tegu jie daro su manimi, ką nori. Vis tiek aš pralošiau. Bet to padaryti negaliu. Kažkas man neleidžia. Galbūt savigarba.
Aš šokčioju nuo vieno kupstelio ant kito kaip stirna. Vanduo teliūškuoja po mano kojomis. Tereiktų pasilenkti, sudėti rankas į rieškučias ir galėčiau atsigerti. Švarumas vandens manęs nebejaudino. Aš net pati dėl to nustebau. Koks atbukimas apėmė mane? Nušokusi ant paskutinio kupstelio, pasiekiu sausą žemę. Atsidūstu ir bėgu toliau.
Pajuntu, kaip mano petį nutvieskia aštrus skausmas. Į mano ranką pataikė strėlė. Net nepamačiusi raudonos jos uodegos, žinau, kam ji priklauso. Aš turiu lėkti dar greičiau, kitaip po kelių minučių nebeliks jokios vilties pabėgti. Jaučiu, kaip mano gyslomis ima tekėti migdomieji. Mano sąmonė po truputį minga, akyse sumirguliuoja vaizdas, linksta kojos.
Aš pyktelėju išanalizavusi savo situaciją. „Man nebepasiseks“ – pesimistiškai galvoju. Nuliūndu. Tas pats atsitiko ir jam. Jį irgi pašovė migdančiąja strėle ir sukapojo kirviais, o man tepasakė, jog jį sudraskė laukiniai žvėrys.
-Juk jis pasaulietis: nežinojo, kaip apsiginti mūsų gūdžiose miškuose, – apsimestinai jie guodė mane.
Bet nei vilkų, nei šernų dantys ar iltys nedaro tokių tiesių žaizdų. Jie nesivargintų ir suplėšytų kūną. Jau tada man kilo abejonės, bet vis negalėjau išmesti iš savo galvos mokymų ir pripažinti tiesą. Paskutinė dūžtančios vaikystės šukė.
Dabar aš norėčiau niekuomet nebūti sutikusi jo. Niekada, niekada – nuo šio žodžio suskausta mano širdis ir paslaptingas aidas nuskamba mintyse. Jei tik to nebūtų atsitikę... Kas būtų buvę tada? Aš greičiausiai visą savo gyvenimą būčiau praleidusi ankštuose čigonų barakuose tikėdama melu, bet būdama laiminga, jis – vedęs jam patinkančią merginą ir gyvendamas apsuptas savų vaikų. Labiau nei bet kada man pagailo Ingos, mielos merginos katės žalumo akimis. Ji visuomet taip gailiai žiūrėdavo į mudu, kai mes kalbėdavomės ir juokdavomės, bet aš nesuprasdavau, ko ji į mus žvelgia taip melancholiškai ir liūdnai, ko nutyla pamačiusi mus drauge. Aš nežinojau, jog jinai jį įsimylėjusi. Tik po jo žūties kitą rytą upelyje, kai beieškodama ramybės ir užuojautos, suradau paskenduolės kūną, supratau, kad jinai jį mylėjo, bet visa, ko ji tenorėjo – kad jis būtų laimingas.
-Vykitės ją, - išgirstu pritildytą vyrišką balsą ir nuskubu dar toliau. Girios pakraštys atrodo taip arti, bet kiekvienas mano žingsnis tik vos te vos priartina prie jo. Aš turiu skubėti. Nuo mano pečių nukrenta maišelis su būtiniausiais daiktais. Aš negaliu jo palikti. Ten guli jo nuotrauka. Pasilenkiant į tą patį mano petį pataiko antra strėlė. Suklumpu, bet kaipmat stojuos. Mano silpnos rankos vos bepastveria maišelį. Besikapanodama žeme, pasileidžiu toliau. O kad bent jau ta saulė taip nekepintų!
Mana galva apsunksta ir ima jauktis mintis. Jis atsistoja prieš mane. Eledas atrodo lygiai taip pat kaip tą dieną, kai mes susitikome: ant jo pečių krenta auksinės garbanos, regis, savo šviesumu besivaržančios su pačia saule, veide šviečia nuostabi šypsena, švelnios mėlynos dangaus žydrynės akys valiūkiškai žvelgia į mane. Man regis, aš tuoj išgirsiu jo balsą, tariantį lygiai tuos pačius žodžius:
-Pasiklydai?
Jo balsas juos ištaria taip švelniai ir rūpestingai, tarsi tik aš jam terūpėčiau.
Prakeikiu save už savo nerūpestingumą tą dieną. Jei tik būčiau paklausiusi vyresniųjų ir neėjusi prie upelio... Taip, viskas būtų buvę kitaip, bet kažkodėl staiga pajuntu nesigailinti savo pasirinkimo. Jei nebūčiau išslinkusi iš mūsų gyvenvietes, niekados nebūčiau sutikusi Eledo, nebūčiau pažinusi jo šypsenos ir lakštingalos balso. Tebūčiau tas bjaurusis ančiukas, kurio grožis slypi giliai giliai užslėptas. Ne, vis dėlto nieko nesigailiu, tik savo neryžtingumo. Jeigu tiktai aš būčiau paklausiusi jo ir pabėgusi iš savo gyvenvietės, kai jis prašė... Gal aš ir būčiau pražuvusi, bet jis tebebūtų gyvas.
Dar viena strėlė pasirodo mano akyse, bet ji neša džiaugsmą ir vėjavaikiškumą, norą džiaugtis savo gyvenimu. Jis mėgo medžioklę. Šyptelėju prisiminusi, kaip aš jam skaitydavau pamokslus, kad gyvūnėlių negalima žudyti. Jis tik patraukdavo pečiais ir ištardavo, jog aš galėsiu jais rūpintis ir gydyti. Niekados negalėjau niekam prisipažinti mėgstanti slaugyti, bet jam prasitariau. Atsimenu, kaip tą akimirką, kai pagaliau supratau savo tikrąją prigimtį, kurios visuomet šalindavausi ir bijojau, regis, plačiai išsiplėtė mano širdis, tarytum į ją bandytų įsitelkti visas pasaulis, ir pajutau gaivaus vėjelio dvelktelėjimą. Tada pajutau, jog viskas turi pasikeisti. Ir neklydau. Viskas, pasikeitė, deja, niekas jau nebebus taip, kaip buvo anksčiau...
Jis man ištiesė šaką ir aš ją griebiau iš visų jėgų. Nenorėjau, kad upė pasiglemžtų mano kūną. Aš bijojau, kad mano siela, kaip pasakoja senoliai, siekdama keršto ims klajoti tarp abiejų pasaulių ir kovoti su upės bangomis, kaip kad daro kitos jos pražudytosios sielos. Aš šlapiomis slystančiomis rankomis griebiau šaką. Atsimenu, kad mano galvoje nebuvo nė vienos minties, tik jo įsitempęs veidas stovėjo mano akyse. Melsvi vandens purslai pradėjo taškytis į mano juodus plaukus, tarsi norėdami pranešti, jog aš išgelbėta.
-Paskubėkime, - paragina Konsteblis, -Miško pabaiga jau nebetoli. Mes turime ją sugauti, - išgirstu jų raginimus vienas kitam. Žinau, jog turėčiau pasileisti bėgti dar greičiau, bet nebegaliu. Mano kojos pagaliau atsisako judėti, ko aš jau ir taip seniai tikėjausi, bet staiga suprantu negalinti ir sustoti, jos mane neša ir neša, tarsi nežinodamos galinčios sustoti.
Kai mes bėgiodavome drauge, aplink mus skrajodavo drugeliai. Jų margaspalviai sparnai blankiai žėrėjo saulės šviesoje. Eledas bandydavo juos gaudyti, bet jam vis nepasisekdavo. Jie sprukdavo ir sprukdavo jam iš delno. Aš juokdavausi iš jo nerangumo ir jis, žiūrėdamas į mane, šyptelėdavo.
-Jie tokie pat gražūs kaip ir tu, - kartą ištarė jis ir nubėgo tolyn. Aš sumišau ir nieko nebegalėjau atsakyti. Nusišypsau prisiminusi tą akimirką - aš buvau tokia pasimetusi. Visas gyvenimo pagrindas išsprūdo man iš po kojų. Pajutau, pagaliau išeinanti iš savo mažo uždaro pasaulio ir įžengiantį į kitą – naują ir paslaptingą, bauginantį savo naujomis taisyklėmis ir vertybėmis. Nežinau nė kodėl, bet pajutau, jog tais žodžiais jis man atvėrė naują kelią. Nusijuokiu. Turbūt atrodau kaip beprotė – bėgu ir juokiuos. Bet aš ir nesijaučiu kitaip.
Įstatymai draudė Juodiesiems čigonams išeiti iš savo miškų valdų ir mano gentainiai to laikėsi. Tik pas mus žmonės galėjo ateiti, bet mes negalėjome aplankyti nieko, gyvenančio tolėliau savųjų miško valdų. Iš istorijos žinau, jog prieš daugelį daugelį metų vienas mūsų baronas paskelbė, jog čigonai yra aukštesnė už kitus žmones rūšis ir mes negalime gyventi su mūsų nesuprantančiais menkystomis, žodis žodin – būtent taip jis pasakė. Atsiskyrimas - vienintelė išeitis. Kiti žmonės neprieštaravo – jiems nepatiko šalia savęs matyti padarus, galingesnius už save. Telekinezė, magija, genialumas – jie jo mums pavydėjo. Jiems buvo kur kas geriau mums leisti atsiskirti, o vėliau pripažinti, jog mūsų apskritai nėra. Būtent taip ir buvo padaryta. Vos keletas čigonų priešinosi tokioms taisyklės ir atsiskyrę ėmė rodytis žmonėms bei juos linksminti savo triukais. Praslinko keletas šimtų metų ir jie prarado visas savąsias galias, nors keletas dar skelbėsi sugebą valdyti magiją. Mes tai supratome kaip Dievo pirštą. Ir aš laikiausi tokių taisyklių, pernelyg bijojau prisipažinti, jog ir aš esu žmogus, tik paprastas beginklis žmogus.
Tačiau aš susitikinėdavau su juo. Dienomis slapčia ištrūkdavau pas jį ir mes nerūpestingai leisdavome dienas. Būdavo taip smagu. Jis pasakodavo apie savo pasaulį, aš jam - apie savąjį. Jis man išsipasakojo atvykęs pas savo turtingą dėdę į dvarą. Čia, jo nuomone, nebuvo ką veikti, nebent ištisai žiūrėti į ramų giedrą dangų ar skaičiuoti praskrendančias muses. Jis nusijuokdavo - aš jam atstojau visas pramogas, - šnekėjo Eledas. O už šitų girių glūdi didžiausi miestai, prikimšti įvairiausių stebuklų, įrenginių, apie kuriuos nepatikėtum nepamatęs. Jis ypač dažnai aiškindavo apie kompiuterius, bet aš taip ir nesupratau, kam jie reikalingas. Žaidimams? Negi juos galima žaisti įlipus į kažkokią dėžutę? Bet mane masino mintis, jog aš tepažįstu vos mažąją pasaulio dalį. Aš taip norėjau apsilankyti jo kraštuose, aplankyti visus pasaulio kampelius, pažinti didžiausias paslaptis. Vieno tokio mūsų pokalbio metu jis tarė:
-Tu gali palikti savo miškus ir keliauti su manimi.
Mano akys buvo tokios didelės tai išgirdus. Niekuomet negalvojau, jog kažkas gali pasiūlyti tokią šventvagišką mintį, o ypač jis.
-Juk tai tiesiog negirdėta, - pareiškiau aš, bet po truputį ta mintis įsiėdė mano galvon. Juk aš tarsi ir nieko blogo nepadaryčiau trumpam išvykusi iš savo gimtųjų vietų.
-Sustok, - išgirstu Neji balsą.
Ta išdavikė... Ką ji čia veikia? Jei būčiau galėjusi, būčiau ją pasmaugus. Ji sunaikino mano laimę.
Nuo vaikystės mes buvome geriausios draugės ir patikėdavome viena kitai visas savo paslaptis. Kiek prisimenu, visuomet laikydavomės drauge ir jausdavomės tarsi sesutės. Ji manęs nesišalindavo, kaip darė kiti vaikai, kurie baksnodavo į mane pirštais tik dėl kiek kitokios mano odos spalvos. Prisimenu, kaip senelė Ota ir Neji tempdavo mane į mūsų barakus, kai vyresni berniukai imdavo į mane mėtyti akmenis ir šaukdavo:
-Apsimetėlė! Apsimetėlė!
Senelė aiškindavo, jog galbūt manyje tepasirodė mano protėvių genai ir dėl to mano odos spalva šviesesnė, nors senesni kaimelio žmonės visuomet kažką kalbėdavo man už akių, bent jau taip man ne kartą sakė Neji. Deja, kad ir kiek jų tykodavome, nieko neišgirsdavome.
-Jie visuomet žino, kada mes esame šalia, o kada - ne, - taip man aiškindavo Neji, -Kokie kiaulės, - pridurdavo mano draugė.
Ir ji mane išdavė. Iki šiol menu, kaip džiaugiausi pasidalinusi savo didžiąja paslaptimi su ja. Man atrodė, jog niekuo negalėjau taip pasitikėti kaip Neji. Bet aš suklydau.
Mano veidas paraudo tą akimirką, kai vyresnieji paskelbė, jog jie žino, su kuo aš susidėjau. Aš neigiau, šaipiausi iš jų teiginių, dariau bet ką, kad tik jie pamanytų suklydę, bet tą akimirką į kambarį įėjo ji. Jos akys buvo tamsios nuo ašarų. Ji isteriškai sušuko:
-Tai tik dėl tavęs, - ir išbėgo iš kambario.
Aš nebegalėjau neigti. Nežinau, ką dariau, bet viskas, ką prisimenu buvo, kad kažkas mane rytą nunešė į lovą. Štai ir viskas.
Aš dar norėjau nubėgti su Eledu atsisveikinti. Kažkur giliai širdyje jaučiau, jog kažkas atsitiks, kažkas, kas galbūt pakeis mano gyvenimą. Bet nebespėjau. Sparnuotas likimas nulėkė anksčiau manęs.
Krauju paplūdęs jo kūnas ir nukarusi geltonų plaukų garbana – iki šiol matau tą vaizdą.
Žingsnis, kvėptelėju. Žingsnis, kvėptelėju. Bėgu, bet jau nebežinau kur. Tiesiog lekiu. Balsai vis artėja ir artėja. Jau nebeišgaliu jų sulaikyti. Mano ausys užgula nuo vėjo, pagaliau stoja ramuma. Balti debesėliai susikaupia mano akyse. Jaučiu, kaip žalios samanos skausmingai drėskia kojas. Mane apspigina saulė. Sudreba kojos ir krentu ant kelių. Jie vis arčiau ir arčiau. Pasigirsta riksmas ir šauksmai, bet aš jau aiškiai nebeišgirstu jų žodžių. Viskas baigta. Iš nuovargio užmerkiu akis. Tamsa užvaldo mane.
-Kas tu tokia? – išgirstu švelnų balsą. Priešais mane stovi jauna mergina šviesiais plaukais ir nuoširdžiu veidu.
-Aš? – pakartoju ir pabandau prisiminti, kas gi, po galais, aš esu ir kurgi atsidūriau. Rankomis pasikeliu nuo žemės ir apsidairau. Vešli pievelė išdygsta mano akiratyje. Vos už kelių žingsnių nuo manęs ošia tamsus miškas. Pagaliau viską prisimenu.
-Era, - atsakau. Mergina nusišypso ir paduoda man ranką.
-Malonu susipažinti. Aš esu Endži.