Akimirka

Tu neskubėk, sustok akimirką ir pažvelk į rudens galeriją. Pažvelk į tuos puošniai apsirengusius medžius, įvairiausiomis spalvomis nuklotą žemę, erdvėje skambančią tylią muziką ir tuos, kurie suskubo ja pasigrožėti. Tu tik sustok ir pamatysi, kaip medžiai linguoja pagal skambantį ritmą ir po truputį meta nuo savęs po lopinėlį savo apdaro, padengdamas žemę vis kitomis spalvomis.  Tu tik sustok ir tyliai pastovėk užmerkęs akis. Išgirsi, kaip tarp išsausėjusių šakų šnarantys lapai seka tau pasakas. Tu tik sustok, paimk į glėbį saują raudonų, geltonų, žalių klevo lapų ir tapk gamtos dalimi. Sustok ir įkvėpk to gaivaus rudenio oro, užuosk švelnų nuo medžių sklindantį kvapą, pajausk lengvą galvos sukimąsį. Tu tik neskubėk, pažvelk į šį širdį stingdantį vaizdą, nes tik tokią akimirką gamta atskleidžia vartus į savo tikrąjį grožį.