Slaugės dnr

Atidarytas dramblio skalpas mirga, žaižaruoja aplink ausis išrikiuotos lemputės. Pražiota burna šypsosi rodydama savo rožines mėseles, šnopuoja, leisdama patį bukiausią garą, straublys suriestas, trimituoja gaisrininkų maršus.

Turėjai penkis litus. Du pasiliko kišenėje, trys nuo dramblio nuėmė sunkias grandines. Įsitaisiau ant jo smegenienos kamuolių, nelyginant drūčiausios gulbės.

Primerkiu akis nuo vėjo, prižiūrėtoja iš stiklo kajutės paspaudžia reikiamą mygtuką. Lėtai lėtai imu slinkti ratu, kildama vis aukštyn. Tu kelissyk pamojai, paskui rūkei, dūmais apgaubdamas šypseną.

Netrukus dramblio galva ėmė leistis žemyn: jokio greičio, jokio bauginančio aukščio, tik kvailas mano krizenimas.

Ant pagalvės, nuo kurios tik ką pakėlei galvą, garuoja minkšti tavo plaukai. Jie juodesni už mano, todėl atrodo tokie tepūs, netikri, ypač ant balto užvalkalo. Jau penkta sauja, netrukus galėsiu iš jų sukti spyruokliuojančias, šiltas taureles, kreivomis kojomis. Jos trepsės sekcijoje, o paskui inkš, kai vynu deginsime jų briauną.

Tavo kupra yra slogus, įnoringas svoris. Todėl koridoriumi eini susigūžęs, stipriai persisvėręs į priekį. Ištiesiu du agurkus ir į baltą servetėlę susuktą vištos šlaunį. Viską vynioju aš, nes matau, kokie nejudrūs tavo pirštai. Akys irgi nejudrios: pavargusios ir sustingusios -  nieko bendro su žaižaruojančiomis lemputėmis aplink dramblio kaktą.
Dantys – suminkštėjusi kalmarų kavalerija, tuoj iškirs, išskirs su rudenio paukščiais, todėl agurkus tenka neštis atgal, paukštės šlaunį padėti prie mėsėdos medžio šaknų.

Ir taip kaskart, jau sunku būtų suskaičiuoti, kelintąkart.
Medis tunka ir švyti.